Ar svarbus švietimas homoseksualumo tema?

Kokį švietimą homoseksualumo klausimais gauna Lietuvos  jaunosios kartos tėvai (30-50 m)?
Panikuojančių „vertybių sergėtojų“ straipsniukai spaudoje,  „tikri faktai“ gandonešių TV laidose, žodžiu, toli gražu ne iki galo suvirškinta informacija ir, Dieve sergėk, gryni stereotipai.
Kiek tėvų iki šiol mano, jog homoseksualumas – išgydoma liga? Kiek iš jų mano, jog tai užkrečiama bendraujant su „neteisingais“ žmonėmis? Juk mintys, kurios iš šono gali pasirodyti mažų mažiausiai nelogiškos, kyla iš paprasčiausio neapsišvietimo.

Papasakosiu savo draugo istoriją. Pavadinkim jį Ugnium.  Jam devyniolika.
Ir štai, Ugnius neseniai išsicomingout’ino visai savo šeimai – sesei, tėvui ir motinai. Būdamas tvirtai nuaugęs, padorus sūnus jis, visų pirma, nustebino šeimą (juk visais stereotipais remiantis gėjus negali būti padorus, galų gale, normalus žmogus!) ir, visų antra, žinoma, susilaukė, švelniai tariant, drastiškos reakcijos – nors tėvas ir sesuo naujieną priėmė daugiau mažiau pakenčiamai, Ugniaus mama nusprendė, kad nieko baisesnio jos gyvenime turbūt nebeatsitiks! Sektos, liga, psichinis nukrypimas, nepasisekimas su merginomis, jaunas amžius, bloga kompanija, nesveikas maistas – ko tik ji nesugalvojo, ieškodama pateisinimo šiai „Dievo bausmei“.

Visiškai homoseksualumo tema neapšviestas žmogus į coming out’ą gali sureaguoti absoliučiai nelogiškai arba, tarkim, hiperbolizuotai: pulti „gydyti“, izoliuoti vaiką nuo aplinkinių, „kol išsiaiškins, iš kurios grupuotės tas virusas eina“, kaltinti save, kaltinti vaiką, bandyti priversti jį „persigalvoti“, galiausiai, patys grasinti nusižudyti, kaip ir darė Ugniaus mama. Pareiškusi, jog, jei šis nepasikeis, ji nusižudysianti, ji paliko Ugnių ant kritinės pasirinkimo ribos, kas privertė ieškotis pagalbos.
O pagalbą vaikinas rado pas savo geros draugės, taip pat išsicomingout’inusios homoseksualės… mamą. Šioji, vos tik sužinojusi situaciją, padarė kelis labai teisingus žingsnius: pirmiausia parašė Ugniaus mamai laišką, pareikšdama supratimą dėl jos šoko ir trumpai išdėstydama argumentus, kodėl šią situaciją supranta. Davusi kelis patarimus, supylė visas savo žinias apie homoseksualumą, kurios padėtų žmogui suvokti, jog tai – nieko nenormalaus, ne liga ir toli gražu ne Dievo bausmė, dėl ko nebūtų galima gyventi. Kitą dieną pasidalino turima literatūra, skirta homoseksualių vaikų tėvams, dar vienu kitu palaikymo gestu – žodžiu, po truputį davė suprasti, jog ji nėra vieniša gėjaus motina, jog JŲ, homoseksualų, yra daugybė ir, žinoma, jog tai visiškai normalu bei neproblematiška.
Trumpai tariant – dailia forma apšvietė neapsišvietusią gėjaus mamą pačia būtiniausia informacija.

Ir ką jūs manot?
Isteriškai dieną naktį ašaras liejusi moteris per keletą dienų suvirškinusi situaciją į savo gėjų sūnų pradėjo reaguoti visiškai kitaip. Pagrindinė jos problema tapo baimė, kad šis kur nors neįsiveltų, vedamas savo jauno polėkio, nes „ji buvo girdėjusi apie kažkokias gėjų verbavimo firmas“. Kaip staigiai, kaip neskausmingai paprasčiausias lengvas apsišvietimas isterišką reakciją nuleido ant žemės ir pavertė ją paprasčiausiu rūpinimusi savo sūnumi.
„Aš ir stebiuosi, kaip čia man grįžus namo jos akys buvo nebe užverktos“ – pats dar nežinodamas, kokią pagalbą gavo, stebėjosi Ugnius.

Ir mes dar keliame klausimą, ar švietimas homoseksualumo tema tikrai būtinas?

Pilietė Lesbietė

Parašykite komentarą