Gal paleisk…

- Gal paleisk… Visi į mus taip keistai žiūri.
– Baik tu, šitiek metų vaikštau gatvėmis kaip man patinka ir niekas nė žodžio neprataria.
– Nepatinka man šitas rajonas. Užsipuls po to dar kas nors…

Tai – ištrauka iš rytinio merginų porelės pokalbio, pėdinant susikabinus rankomis vienu neypatingu sostinės rajonu. Pirmoji iš jų – ilgėliausius metus praleidusi padorioje užsienio šalyje, kelioms savaitėms grįžus į Lietuvą ir vis dar gyvenanti prieš porą-trejetą metų įsiminusia miesto atmosfera.
Antroji – Lietuvoje gyvenanti jos mergina.
Ir, kas keisčiausia, ne „baisios homofobiškos Lietuvos“ gyventoja sureagavo į tai, kad aplinkiniai gali kažkaip neigiamai pasielgti pamatę einant dvi laimingas vaivorykštes, o žmogus, girdėjęs daugiau mažiau tik atgarsius, įspūdžius ar bendrą informaciją, teikiamą pasauliui apie homoseksualų padėtį Lietuvoje.

Kokios mintys kyla?
Taip, Lietuvoj homoseksualai neturi dalies įprastų teisių, dėl to, kad kažkas drebėdamas iš nežinomybės baimės negali padėti keletos parašų, bet ar ta pati drebanti ranka mus ir muša? Puola? Užgaulioja?
„Gėjus“ – prieš tris metus buvęs keiksmažodžiu, šiandien jau priimamas nepalyginamai padoriau.
Neretai susiduriu ir su tokia kitų ar asmenine patirtimi, jog žmonės iš „didelių pastangų“ sugeba persilaužti net į perdėtai malonią pusę – ima sveikinti, džiaugtis tavo homoseksualumu, „leisk, paspausiu tau ranką“ ir visais kitais įmanomais būdais rodyti, jog jie, jei ne nuoširdžiai šypsos šiuo klausimu, tai bent jau bando tokiais patapti, ne vien tik pasirodyti.

„Lesbietė“ – neigiama reakcija taip pat pernelyg nepasižymintis, tačiau šiek tiek kitas reikalas. Amžinai egzistavusio sekso kulto sugadintas žodis, patapęs tik dar viena vyrų fantazijų dalimi. Kai kurie net nelaiko to orientacija – tik galimybe rasti savo lovoje ne vieną, o dvi moteris. Kažkada vienam vyriškiui aiškinau, jog moteris, kurią traukia abi lytis, vadinama ne lesbiete, o biseksualia. Kaip atsakymo sulaukiau klausimo „O ar lesbietė gali būti biseksuali“…

Žinoma, skirtingose amžiaus grupėse atsiranda ir pašaipų ir galbūt kažkokių smurto apraiškų, pagrįstų kažkieno homoseksualumu, tačiau, grįžkime prie esmės, netikiu, jog einant gatve, nesvarbu ar prikimšta pūstų inteligentų (kurių inteligentija nė kiek nepamažina galimos homofobijos) ar dar neatitirpusių valkatautojų su pustusčiais alaus buteliais rankose, yra būtina mąstyti, kaip atrodai iš šono ir kaip žmonės į tave reaguos, jei , „neduok die“, praeisi palikdamas vaivorykštę paskui save.

Kažkaip jau buvau įsitikinus, jog praėjo tie laikai,kai susikabinimas rankomis, apsikabinimas ir kiti padorumo ribose išliekantys veiksmai buvo kažkas „tokio“. O gal ir praėjo? Tik kas čia taip stengias skalambyti užsieniui, kad mus ketvirčiuoja vos tik ryškesnį batraištį įsivėrus? Nejau mes patys stengiamės iš „negerai“ padaryti „labai negerai“ , ar tiesiog esam tokie reiklūs? Galiausiai, gal patys įpratome, kad „turi“ būti blogai? O juk požiūris metai iš metų akivaizdžiai keičias.

Pilietė Lesbietė

Parašykite komentarą