Kreiva (LGBTQI) daina

Man sako, kad nieko asmeniško,

Bet nekenčia tokių, kaip aš,

Nekalbėdami, o ne, niekada nekalbėdami

Su manimi,

Ar apie mane.

Tik užsimindami tarp kitko, tarsi būčiau

Vis kliūvantis kaktusas ant palangės

(ir jie bijotų, kad kada nors,

atsidursiu jų kelnėse).

 

Ne! Jie to žinoma, nebijo.

Jie pažvelgia į mane atlaidžiai,

su pasidygėjimu (jei esu vyras)

su geismu (jei esu moteris).

Kai kalbu apie savo jausmus, jie sako:

„Vargšelė, kokia emocinga, nelaiminga, pikta.“

Visi tie jausmai ir isterikos

jiems įkyrėjo iki kaulo,

Jiems tai kliudo ir yra labai netolerantiška.

Kodėl negalėčiau gerbti jų teisės nekęsti?

Kodėl negalėčiau pasistengti

jaukiau įsikurti toje erdvėje,

Kurią jie paliko man? Čia gan saugu.

 

Čia ankšta!!

Rūbai kabinami į spintas,

rūsiuose konservuojami agurkai,

žmonės gyvena tarp žmonių.

Ar aš – ne žmogus?

Atsisakau gyventi stiklainyje!

Neturite, o ne, neturite teisės

Nuolatos kalbėti apie mano

Asmeninį /  lytinį / jausminį

Gyvenimą

Apie mano vaikus ir tėvus

Nedrįskite jų liesti

savo nešvariomis

Prielaidomis ir nuogąstavimais.

Šiukštu!

 

Jie pasiklauso, slėpdami siaubą,

Bet neslėpdami pasipiktinimo.

Leisdami man prabilti,

Jie imitavo demokratijos orgazmą

Tada lėtai ir solidžiai pabrėžia:

mes kalbame proto balsu,

o jūs – fantazuojat, gerbiamieji!

Jie prideda atsainiai –

mes, beje, mokėmės keimbridžuose,

išmanome angelologiją. Ir mes – valdžia!

O jūs – tik liaudies trupinėliai,

stringantys mums tarp galingų dantų.

 

Visada, o taip, jūs visada laisvi išvykti:

„Lagaminas-oro uostas-užu sienos.“

Ir į mano atsakymą, kad teturiu tik vieną

Tėvynę.

Tik vienus – gal ir netobulus, bet tiktai šiuos – tėvus,

Jie atsako:

„Turi galybę pasirinkimų:

slėpkis, arba štiš tolyn!“

Tačiau artikuliuoja kiek jautriau

kalbai ir kameroms.

 

Kažkodėl, aš kaip kaktusas

- vis dar su spygliais.

Pradedu iš naujo.

Rašau mokslinį straipsnį, ir jie sako-

O, jis gi toks arogantiškas!

- palietus žodį „mokslas“ ir/ar „statusas,“

tampu „juo“, net jei laikyčiau save „ja“ -

Kodėl jis nešneka paprastai, nuoširdžiai?

Kam tie laipsniai, nereikalingi (žinoma) tarptautiniai žodžiai,

Išnašos ir šaltiniai – (žinoma) užsieniniai…

Jie pavarto ir padeda į šoną.

Visada lieku užu-sienos, kad ir kaip garsiai

Sušukčiau, ar argumentuočiau – aš čia, tarp jūsų.

Nors ir nesuteikėte tam leidimo – atleiskite, aš gyvenu!

Nesu nei mitų būtybė, nei augalas, tik-tarp-kit-kėlis.

Jų šaltai rūkytos šypsenos nuplyšta,

Jie nepakenčia mano balso, kai jis per garsus

(jis per garsus visada, kai pasigirsta) -

jie suteikia žodį kitam.

 

Niekai, nekreipkite dėmesio į šią piktą būtybę

Iš Briuselijos atvykusią skraidančia lėkšte,

Jai brangiai sumokėjo, taip, ji – kekšė!

Kur eina, ten ir siūlosi, melagė,

Iš tiesų jos – o ne, iš tikrųjų jos tiesiog nėra.

Taip skelbė „Respublikos“ žodis

Pakirkinta krikščioniška moralė

Įvyniota į silikonines naujienas

Kaip kad senovėje, kai dar valdė sovietai,

deficitinė žuvis būdavo įvyniota

Į pageltusį švino prisotintą popierių.

Žuvis buvo padauginta, ir kur beeičiau,

Visa persiėmę jos – kažkada buvusios šviežios,

bet pernelyg ilgai laikytos stiklainyje- kvapu.

 

Už nugaros vilnija šnabždesys.

Nieko naujo. Dar viena diena.

Fronte.

 

Pilietė – lesbietė

Parašykite komentarą