Liežuviai rinkimus plaka

Tris savaites akylai stebėjau viską, kas vyksta Lietuvos seimo rinkimų LGBT reikalų padangėje, kurioje debesų formos mainosi po kiekvieno politinio interviu. Ir aš nebūčiau aš, jei prie nieko neprikibusi, viską galvon susidėliojusi, gražiais žodžiais įtikėčiau, savo balsą už smailiausią liežuvį atiduočiau ir vargo nematyčiau.
Už ką gi balsuoti?! – lekioja, skrajoja visi iškėlę rankas, nes, ak, juk ir ten skanu, ir ten šilta, ir tik vienas kitas retesnis guolis akivaizdžiai atvėsinti šonus žada, pernelyg paauksuotu gyvenimu nemojuoja.
Akivaizdu, jog šiemet Lietuva ypatingai susivokė – norėdamas patekti į seimą, be žodžio apie žmogaus teises neapsieisi. Šią temą praleidusios ar sumenkinusios partijos taip ir liko kažkur antrame plane kaip „atgyvenęs“ dalykas, kai, tuo tarpu, viena už kitą garsiau apie žmogaus teises ir ypač (!) diskriminacijos mažinimą rėkiančios partijos, rodos, kovoja tarpusavy, tarytum būtų staiga susivokę, kokią nemažą įtaką joms gali turėti LGBT visuomenės balsai. Gyvenime negirdėjau tiek klegesio viena ir ta pačia tema, kurios visi dar taip neseniai vengė!

Kiekviena žmogaus, lygių teisių, LGBT organizacija nesikuklindama kelia aikštėn sąrašus kandidatų, už kuriuos, anot jų, būtų protingiausia balsuoti. Teisinga, turint omeny, kad vis dėlto tikrai ne visi asmenys turės pakankamai motyvacijos ir elementaraus netingėjimo pasigilinti į tai, kas jiems būtų naudingiausia artimiausius ketverius metus…  Tačiau ir vėl tie smailūs liežuviai, ir vėl svetimos nuomonės, be jokios sąžinės graužaties formuojančios tavo požiūrį. Galiausiai užtenka žvilgtelti į menkai maskuotės meną teišmanančius politikus, kurie savaitę prieš rinkimus ima prisiekinėti, jog nieko prieš homoseksualias partnerystes neturi, kai žvilgtelėjus į archyvus vos porą savaičių atgal galima aptikti visai kitą nuomonę iš tų pačių lūpų. Nekelia pasitikėjimo, ar ne? O kodėl gi nepabuvus šiek tiek paranojikais ir nesusimąsčius, kiek dar tokių maskuočių mosikuojasi mums prieš akis, tik šįkart jau be mūsų žinios? Kiek kandidatų mus, homoseksualus, užtars tik iki spalio 14?
Ginkdie, nesakau, kad jau visiškai nėra kuo pasitikėti – niekada nė žodžio nepasakyčiau prieš tuos, tiksliau, tas, kurios jau ilgą laiką rodo aiškią, nepaviršutinę iniciatyvą, realiai imasi veiksmų, nebijo stoti vienos prieš visus, kol galiausiai sulaukia šalininkų, galų gale burnas praveria ne tik prieš rinkimus.
Tačiau negaliu užsimerkti prieš faktą, jog homoseksualumo korta, įvilkta į „žmogaus teisių“ kailį, šiemet seimo rinkimuose veikia kaip koziris, ir, deja, ne tik teigiamas.
Kaip tyčia atmintyje iškyla straipsnis, menantis P. Gražulio (kaipgi be jo tokioje temoje, kaipgi be jo!) ir A. Bilotaitės konfliktą dėl  neva homoseksualų klube apsilankusios seimo narės, tarytum šis faktas turėtų užtraukti jai neigiamą šėšėlį, verčiantį rinkėjus nuo jos nusisukti. Baisiausiai įsižeidusi seimo narė kratėsi tokių „kaltinimų“, supildama juos atgal ponui Gražuliui, kuris, pasirodo, čia buvo iš viso niekuo dėtas – greičiausiai tik „šiaip sau“, dėl to, kad tema „apie gėjus“. Kita vertus, jei ne toks neaišku kieno dėka atsiradęs išsišokimas, aš asmeniškai apie tą A. Bilotaitę iš viso nebūčiau išgirdusi. Kitaip tariant, jei negali pasakyti nieko gero aktualia tema, pasižiūrėk į ją iš blogosios pusės ir sukelk skandalą. Ar ne taip, mielieji Kubiliaus užtarėjai?

O lengviausia šiemet paslysti, atrodo, bus tose diskusijose, kuriose naudojama „Žmogaus teisių“ korta – juk ko iš tiesų mūsų smegenims daugiau ir reikia, jei ne kelių nuotrupų tekste, kur būtų paminėta lygybė, teisės ar diskriminacija, pozityvių akių ir keletą kartų primygtinai paspausto „liberalios pažiūros“ mygtuko. Išanalizavus keleto iš pirmo žvilgsnio „saugių“ kandidatų kalbas, išsivysto šioks toks radaras, leidžiantis atskirti, kuris pašnekovas bent kiek nusimano apie tai, ką žada LGBT rinkėjui, ir kuris tik smailina liežuvį mintinai išmokęs visus reikiamus terminus, glostančius neįsigilinančio rinkėjo ausį. Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, tai tėra psichologinis žaidimas, net ne itin sudėtingo lygio.

Juk nesame tokie naivūs, kad tikėtume viskuo, ką žada seimūnai? Jei bent pusę tiek, kiek žada, išpildytų, jau būtų aukštas pasiekimas, tad ko tikėtis iš tokių, kurie tesugeba deklaruoti savo „teigiamą“ požiūrį į žmonių lygybę? Teisingai, nieko. Arba, dar blogiau, ko nors, kas buvo praleista pro akis ir išlindo iš spragos (o šių abstrakčiuose pažaduose tiek daug, kad nė nesužiūrėsi). Ir tai galioja visiems, net ir tiems išliaupsintiems. Nebūkim naivūs, gi visi esam žmonės ir toli gražu ne altruistai. Jei žmogus ir gali daryti kažką dėl kitų, tai tik dėl savo asmeninių tikslų, kurie mums, greičiausiai, nelemti žinoti.

Ir remiantis visa šita kreiva logika man nelieka nieko kito, kaip tik linkti į pusę tų, kurie mane, kaip lesbietę, po savo sparnu glaustų ir nemaitinami rinkėjų balsais. Kad ir kokios bebūtų jų priežastys. Tik kaži ar prireiks daugiau nei vienos rankos pirštų tokių egzempliorių suskaitymui…

Parašykite komentarą