D.Paulauskas. Vaikai homoseksualų šeimose – nieko kontroversiško


Kai pokalbio ar d
iskusijų tema tampa seksualinės mažumos, tokie dalykai kaip kritinis mąstymas ir argumentacija dažniausiai paskęsta homofobinių ir transfobinių atakų pliūpsniuose, kur svarbus skardžiabalsis klykimas (jei turime reikalą su gražuliška persona) ar kokia nors liaudžiai patrauklių klišių mantra (jei tribūnoje – respektabiliai atrodantis konservatorius).

Pluoštus straipsnių ir daugybę visur ištransliuotų įvairiarūšių argumentų, remiančių lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių (LGBT) asmenų išsilaisvinimą, kaip taisyklė nustelbia koks nors homofobiškas šou. Todėl šįkart pradžiai pabandykime ką kitą – empatiją.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad heteroseksualios poros staiga atsiduria homoseksualių porų vietoje – negali nei įregistruoti partnerystės, nei susituokti su savo mylimu žmogumi, nei kartu auginti vaikus. Gatvėje susikibę už rankų rizikuoja patirti jei ne smurtą, tai užgauliojimus ar smerkiančius žvilgsnius, nes savo meilę ir seksualumą tokiems privalu slėpti pogrindyje. Ką tokiu atveju – pakliuvę į tas pačias patirtis, kurias išgyvena LGBT asmenys – darytų heteroseksualai? Susitaikytų su represyviomis visuomenės normomis? Sutiktų slėpti savo tapatybes pogrindyje? Šį scenarijų sunku įsivaizduoti. Labiau tikėtina, kad tokie žmonės eitų į viešumą ir reikalautų lygių teisių ir lygių galimybių, kad savo šalyje galėtų gyventi kaip pilnaverčiai jos piliečiai – darytų tai, ką šiandien daro seksualinės mažumos.

Todėl būtų keista stebėtis tokiu neva labai kontroversišku dalyku kaip homoseksualių porų siekis savo šeimose auginti vaikus, nebent ir tokį patį heteroseksualių porų norą laikytume keistu. Daug didesnės nuostabos verti tie, kurie pasisako už tėvystės ir įsivaikinimo homoseksualioms poroms draudimą. Neseniai Seime įregistruotas įstatymo projektas, kuriuo bus bandoma pakeisti ir papildyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą nuostatomis, ateityje sudarančiomis kliūtis homoseksualioms poroms įsivaikinti.Be įžūlaus diskriminacinio užtaiso projektas turi ir komiškų atspalvių. Visokio plauko konservatoriai diskusijose dėl galimybės homoseksualioms poroms įsivaikinti referuodavo į niekur negirdėtas ir nematytas, juolab niekur neįtvirtintas „prigimtines vaiko teises į tėvą ir motiną“. Suprasdami, kad šis pramanas išties neturi jokio teisinio pagrindo, išmanieji konservatoriai sumąstė jį sukurti. Pavadinę naują įstatymo straipsnį „Vaiko teisė į tėvystę ir motinystę“, sukurpė tokią nuostatą: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, kylančią iš lyčių skirtingumo bei motinystės ir tėvystės tarpusavio papildomumo“.

Galima sutikti su kitokio pobūdžio intencijomis – pvz., kai siekiama, kad vaikas neliktų be globos, kai skatinama, kad jis augtų darnioje šeimoje. Tačiau čia kas kita – ne nuoširdus susirūpinimas vaikų globa ir gerove, o ideologinė nuostata, skirta įtvirtinti draudimą homoseksualioms poroms įsivaikinti ar globoti vaikus. Pačios naujai iškeptos teisės aiškinimas ir pagrindimas irgi ideologinis – neva ši teisė kyla iš lyčių skirtingumo, bet iš šio skirtingumo savaime nekyla niekas, ši „teisė“ iš šio lyčių skirtumo tiesiog išvedama. Kaip ir pats lyčių skirtumas „išrandamas“ jį atitinkamu būdu įvardinant, apibrėžiant, konceptualizuojant.

Kitaip sakant, šiuo teisinio pagrindo neturinčiu pramanu neva tik bandoma konstatuoti „kas ir taip aišku“ (kad vaikui reikia motinos ir tėvo), nors iš tiesų tai tėra ideologiškai parankus konstruktas, skirtas teisiškai ir ideologiškai užkirsti kelią homoseksualiems asmenims įsivaikinti, globoti ar susilaukti vaikų, o iš pastarųjų atimti galimybę turėti globojančią šeimą.Tačiau tokios vaiko teisės į tėvą ir motiną nėra ir negali būti pirmiausia todėl, kad jos neįmanoma praktiškai užtikrinti. Jei vaikas turėtų tokią teisę, ką reiktų daryti su vaikų globos namais? Ką reiktų daryti su vieno tėvo šeimomis, našlaičiais, kaip traktuoti iširusias šeimas? Juk visa tai būtų vaiko teisių pažeidimas. Gal tuomet reiktų drausti ir skyrybas, juk, pasak projekte siūlomos nuostatos, „valstybė neturi priimti tokių teisės aktų bei kitiems asmenims suteikti teisių, kurių pasekmėje vaikui būtų atimta galimybė turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę)“. Kitaip sakant, praktikoje yra daugybė ir dažnų atvejų, kai vaikams užtikrinti tokią teisę būtų neįmanoma.

Tad kodėl tais atvejais, kai to padaryti neįmanoma (kai vaikai paliekami globos namuose), nesudarius galimybių jų įsivaikinti homoseksualioms poroms ir taip grąžinti į šeimos aplinką? Juk homoseksualių asmenų pasirinkimas auginti vaikus visada bus planuotas ir atsakingas, be to – supančiotas įvairių institucinių aspektų ir „saugiklių“, įprastai esančių įsivaikinimo procedūrose. (Tik nekalbėkite apie „homoseksualumo užkratą“ – užteks kelių minučių panaršyti internete, kad rastumėt tą paneigiančių mokslinių įrodymų.)

Kartais išmanieji konservatoriai meta „kozirį“: „o kas nors paklausė, ar vaikai nori gyventi homoseksualų šeimose?“. Bet man įdomesnis kitas klausimas: o kas paklausė, ar vaikai nori gyventi heteroseksualų šeimose, dažnai, beje, tampančiose smurto ir prievartos prieglobsčiu? Rodos, lyg ir niekas to antrojo klausimo vaikams neuždavė, tad kokia prasmė klausti pirmojo? Kam manipuliuoti „vaiko apsisprendimu“, jei tas apsisprendimas kaip toks nuoširdžiai nerūpi?

Jei vaikas (kūdikis) negali nuspręsti ir nesprendžia, kurią šeimą pasirinkti, kurioje šeimoje augti, tai apie jokius vaiko „prigimtinius norus“ neverta nė kalbėti, nes tai viso labo tik visada klaidingos mūsų projekcijos. O jei manome, kad vaikas (kūdikis) kažkokiu būdu iš principo gali turėti tokią pasirinkimo teisę ir gali spręsti šeimos pasirinkimo klausimą, tai būkime sąžiningi ir klauskime, ar jis norėtų gyventi heteroseksualų šeimoje. Kaip matyti, šitas „koziris“ – tik silpnai suregzta absurdiška kvailystė.

Kelios dešimtys pasaulio valstybių jau yra vienaip ar kitaip įteisinusios galimybę vienalytėms poroms įsivaikinti. Europos žmogaus teisių teismas dar 2008 m. priėmė sprendimą, leidžiantį vienišiems homoseksualiems asmenims įsivaikinti, jei teisę įsivaikinti vienam asmeniui numato nacionaliniai teisės aktai. Šių metų vasarį teismas paskelbė dar vieną sprendimą kitoje byloje ir žengė žingsnį pirmyn – draudimas homoseksualiems asmenims įsivaikinti savo partnerio vaiką pripažintas diskriminaciniu ir neteisėtu.

Lietuvoje homoseksualių porų šeimose jau dabar auginami vaikai, tačiau be galimybės būti įvaikinti kartu šeimoje gyvenančio partnerio. Ir kai kurie Seimo nariai, matyt, labai pasistengs, kad šią galimybę dar labiau atitolintų ir kaip reikiant apsunkintų tų vaikų ir šeimų gyvenimus.

 

Šaltinis: delfi.lt

One Comment įrašui "D.Paulauskas. Vaikai homoseksualų šeimose – nieko kontroversiško"

  1. veltede sako:

    Puikus straipsnis.

Parašykite komentarą