Lesbietės dienoraštis (VI). Žaidžiame interviu

© www.ivairiseima.lt

Šįkart nusprendžiau, kad mudviem reikia sužaisti žaidimą pavadinimu „Klausimas-atsakymas“. Aš uždavinėsiu klausimus, Partnerė atsakys.

Šito žaidimo dar nesame žaidusios ankščiau. Paprašiau Jos įsivaizduoti „tikrą“ interviu ir atsakyti labai atvirai, netgi jei atsakymai nustebintų mane pačią.

Ji sutiko.

Įsipyliau pieno, Partnerė atsidarė butelį čekiško alaus ir pradėjome interviu.

Prašom pasakyti, kas Jums buvo sunkiausia, kai planavote vaiką, ieškojote donoro ir kalbėjotės tarpusavyje apie visą procesą?

(Ji nusišypsojo ir paprašė rašyti atsakymus pažodžiui, ką aš ir dariau.)

- Sunkiausios buvo mintys dėl aplinkinių reakcijų. Gal net pavadinčiau tai – išgąstis dėl kitų atstūmimo, nepriėmimo. Sunku buvo įsivaizduoti motinos pareigą (ne mūsų šeimą, bet save atskirai), nes manęs pačios motina neaugino. Turiu tik tvirtus teorinius įsivaizdavimus. Kai pagalvodavau apie patį kūrinį – vaiką, labai džiaugiausi tokia įmanoma galimybe. Nėra paprasta pripažinti savo silpnybes iš praeities, ir tai labiausiai darė įtaką visiems pokalbiams, svarstymams, paieškoms, o  galiausiai ryžtui ir veiksmams.

Prie donoro paieškų prisidėjau gerokai mažiau, negu galbūt turėčiau. Tai buvo mano sprendimas.

O kalbant apie viso proceso emocinį svorį – tai tona įtampos, daug atsigręžimų atgal, srovė minčių apie gyvenimą žemėje, gyvenimo pratęsimą, ne/būtinumo svarbą, žmogaus atsakomybę ir stiprią viltį.

Kaip Jūs susitvarkėte su savo neigiamais jausmais/baimėmis?

- Nupirkau gerą valymo priemonę, berods „Acc“ ir valiau (skaniai nusijuokia ir susimąsto)

Reikėjo leisti nuspręsti viršutinei kūno daliai (protui, o ne tik jausmams), kas man yra svarbu, kaip galiu tai padaryti, ir nusprendžiau. Tvarkytis su neigiamomis emocijomis yra lengviau, kai pajauti, kad ir tu jas gali valdyti. Pagaliau panorau būti gyvenimo kalve! (Nuo žodžio kalvis).

Dar projektuoju į simbolius. Baimę kaip strėlytę paleidžiu į tikėjimą.

Kaip Jūs jaučiatės dėl to, kad Jūsų būsimas vaikas neturės Jūsų genų?

- Mes mylime žmones, ne genus. Genai dažniausiai yra minimi, kai kalbama apie neigiamą paveldimumą ir žmogaus blogąsias savybes, kažkodėl (Juokiasi).

Aš nesijaudinu dėl genų, nes „mano genų“ yra kažkur kitur, bet su jais niekas manęs nesieja. Tuo pat metu aš turiu mylimų žmonių aplinkui, su kuriais gyvenu / kuriu / planuoju, nors mūsų genai skirtingi.

Genai  yra tarsi „natos“ iš muzikos kūrinio, kurias galima išimti ar pridėti, ir nuo paties kūrėjo priklausys, koks geras kūrinys gausis.

Kaip pasikeitė Jūsų santykiai su Partnere vaiko planavimo / pastojimo / laukimo metu?

-  Atsirado didesnis globos ir pareigos jausmas. Pasikeitė oro temperatūra, keitėsi sezonai.

(Juokiasi, sako, taip pat mažiau vartoja alkoholio ir tuo pačiu gurkšnoja jį iš butelio).

Atsakingiau žūriu į Partnerę, rimtai priimu atsakomybę už mūsų sprendimus. Norisi suteikti daugiau ramybės, saugumo bei gerovės santykiuose.  Mūsų santykiai tapo perspektyvūs.

Kokį patarimą galėtumėte duoti LBT poroms, planuojančioms vaikus?

- Partnerės turi būti tikros  dėl savo jausmų ir pasitikėti viena kita. Jūs turite būti pasiruošusios sunkumams, kalbu apie emocijas bei psichologinį pasirengimą. Taip pat verta apgalvoti, ar galėsite ir esate pasiruošuosios sukurti vaikui tinkamą aplinką. Jo gerovei, bet ne kitų nuostatų patvirtinimui. Be abejo, kiekvienas atvejis ir santykiai yra skirtingi.

P.S. Prieš planuojant vaiką, sureguliuokite savo ar partnerės mėnesinių ciklą bei išsitirkite dėl hormonų.

Aš padėkoju už pokalbį.

Tyliai ir su šypsena gaunu apkabinimą ir pasiūlymą pasilepinti šilta vonia.

                                                                                                                                              Artumė

Parašykite komentarą