Lesbietės dienoraštis (XIII). Įvyko

Dvylikta valanda nakties. Jaučiu, kad manyje kažkas vyksta, kažkas naujo, dar nepatirto.

Įjungiu kompiuterį ir ieškau internete skaitinių, nors žinau, kad viskas jau byloja apie greitą susitikimą su mažyliu. Partnerė išsišiepusi iki ausų, tyli.

Po pusvalandžio man nubėgo vandenys ir prasidėjo sąrėmiai. Viduje viskas šokinėjo iš jaudulio, laimės ir baimės. Partnerė buvo itin rami ir pasiūlė man pabandyti pailsėti, bet… aš jau skaičiavau laiką tarp sąrėmių, ir kai laikas sumažėjo iki 5 minučių, nuėjau į dušą. Paskambinome draugams, kad jau laikas mūsų kelionei, ištraukėme jau kurį laiką paruoštą krepšį su reikalingais daiktais ir dokumentais, kurių mums prireiks gimdymo namuose ir… apsikabinome. Skausmas nebuvo itin stiprus, bet jaučiau, kad šito proceso jau nesustabdysiu.

Pagal planą prieš vykdamos į gimdymo namus užsukome į naktinį McDonald’ą ankstyvų pusryčių. Visą kelionę juokavome, tik užėjus sąrėmiui visi kartu kvėpavome.

6 val. ryto ‒ aš po apžiūros. Gimdos kaklelio atsidarymas 3 cm.

9 val. –5 cm. Mane jau perkelia į gimdyklą.

12 val. –7 cm. Žada, kad pagimdysiu po kelių valandų.

Iki pilno atsidarymo liko keli centimetrai, bet aš iki šiol stiprių skausmų nejaučiu. Su Partnere vaikštinėjame koridoriuje, su šypsena aptariame, kaip mums sekasi, ir spėliojame, kaip seksis toliau. Ji geria kavą ir aš patyliukais, kol nemato gydytojas, išgeriu kelis gurkšnelius to kvapnaus gėrimo.

Alkio jausmas labai stiprus, bet valgyti nieko neleidžia.

Bevaikštant koridoriuje iš kitų gimdyklų girdisi, kaip klykia moterys, ir viduje viskas šąla. Kam jos taip rėkia? Negi taip skauda? Visai ne.

16 val. – vis dar 7‒8 cm. Gimdymo veikla sustojo.

Gydytoja nusprendžia leisti skatinamuosius, kad procesas įgautų pagreitį.

Pradėjus veikti vaistams, prisimenu tas rėkiančias moteris ir suprantu, kodėl už kitų durų sklido klyksmai. Skausmas tampa neįmanomas nešaukiant. Taisyklingas kvėpavimas padeda, tik užėjus sąrėmiui apie bet kokius pratimus norisi pamiršti, tad reikia kelių priminimų, kad kvėpuoti reikia, o dar ir taisyklingai.

18 val. – pilnas atsidarymas. Gimdome.

Skausmo jau nejaučiu, tik didžiulę įtampą. Tarp sąrėmių kalbamės su gydytoja apie taisyklingą stūmimą ir likusį laiką iki pabaigos.

18. val. 40 min. – gimė nuostabiausia, idealiausia, mūsų išsvajota „mėlyna slyva iš kompoto“.

Mane krėtė šaltis, paprašiau, kad apklotų. Jaučiau palengvėjimą ir palaiminimą.

Mano Partnerė visą gimdymo laiką buvo šalia. Rami ir mylinti, vis kartojanti kvėpavimo pratimus, kol jai pačiai ima suktis galva. Vis dezenfikuojanti rankas su spec. skysčiu, kad nebūtų nereikalingų bakterijų, tai galiausiai sukėlė jai alergiją. Mačiau Jos akis. Ji atidavė visą save mums.

Ji buvo rami, raginanti ir vis kartojo, kaip mes gražiai gimdome ir koks stebuklas įvyko.

Personalas, gydytojai, akušerės  buvo super geri ir malonūs. Aiškino viską ir atsakė į kiekvieną mūsų klausimą. Priežiūra fantastiška. Niekados gyvenime taip gerai ligoninėje nesijaučiau.

Be jokių kyšių, mūsų Lietuvoje, jei klaustumėte.

Ir tie nuskausminamieji buvo super. Kaip gaila, kad jų pavadinimo taip ir nesužinojau, nes 4 akių efektas kitų veiduose ir jausmas lyg būčiau išgėrusi kelis visai stiprius kokteilius, buvo labai „skaniai“ suderintas su skausmu.

Šita mūsų patirtis buvo nuostabi.  Viena puikiausių dienų gyvenime.

P. S. Iš personalo sulaukėme tik vieno klausimo Partnerei: „Kas Jūs?“, į ką Ji atsakė: „Mylimiausia Draugė“.

Jau gimus vaikui, akušerė pagyrė Ją už pagalbą. O kitą dieną gydytoja paklausė, ar Ji yra „dula“. Nusišypsojusios perklausėme, kas tai yra. Ir paaiškėjo, jog „dula“ (ang. doula) ‒ tai  Amerikoje samdoma moteris, kuri padeda gimdyvei pirmuoju laikotarpiu (tvarkymas, vystymas, vaiko nešiojimas, lovos perklojimas, sutvarkymas ir kt.). Tai priėmėme kaip komplimentą.

Artumė

One Comment įrašui "Lesbietės dienoraštis (XIII). Įvyko"

  1. ieva sako:

    butu labai idomu ,jei dienorastis prasitestu ,apie vaiko auginima

Parašykite komentarą