LGBT šeimos Lietuvoje: gyvenimai teisės šešėliuose

Šeimos struktūra visame pasaulyje kinta ir šiuo metu yra gana įvairi. Mokslininkai išskiria net devynis šeimos modelius, kurie apima įvairių lyčių santuokas, registruotas, faktiškas partnerystes, ir t.t.

Lietuvoje partnerystė numatyta Civiliniame Kodekse, tačiau šių nuostatų įsigaliojimas siejamas su Partnerystės įstatymu, kurio kol kas nėra. Net ir nesant įstatymo, partnerystė tarp heteroseksualių porų taip pat faktiškai pripažįstama Lietuvos teismuose.

Tačiau kokia LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų) šeimų padėtis Lietuvoje?

Visų pirma, pagaliau pradedama kalbėti apie tai, kad LGBT šeimos Lietuvoje egzistuoja. VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ 2012 m. vasarą atlikta apklausa, kurios metu apklausti 80 respondentų, parodė, kad tokios poros ne tik gyvena ilgalaikiuose santykiuose (54 proc. apklaustųjų), bet ir augina vaikus (20 proc.). Skirtingai nuo vaizdinio, kuriuo gasdinama Seime diskutuojant apie tokias šeimas, beveik 100 proc. apklaustųjų buvo lesbietės / biseksualios moterys, auginančios vaikus poroje su moterimi, arba lesbietės / biseksualios moterys, auginančios vaiką vienos.

Apklausa nenustatė nei vienos poros vyrų, Lietuvoje drauge auginančių vaiką, tačiau internete galima rasti ir tokių šeimų liudijimų. Kodėl palyginti nedaug vyrų augina vaikus drauge? Tai lemia teisės spragos ir bendra kultūra, kurios kontekste vaikas, augantis be tėvo, dar įsivaizduojamas, tačiau be mamos – labai sunkiai. Nesant surogatinės motinystės ar įsivaikinimo drauge galimybės, gėjai ir biseksualūs vyrai kartais tampa tėvais, drauge augindami vaiką su lesbiečių pora.

Žiūrint formaliai ir remiantis tik dokumentais, LGBT šeimos išnyksta teisės šešėliuose. T.y. vaiko liudijime dažnai nurodoma viena mama ir vienas tėtis (lesbietė / biseksuali moteris ir donoras, su kuriuo susitarta dėl bendravimo teisių), arba tik viena mama. Net donorui nepageidaujant tėvystės teisių, dėl nesamo reglamentavimo jis visada rizikuoja kada nors būti priverstas prisiimti tėvo pareigas (įskaitant pareigą išlaikyti vaiką).

Be to, pasaulyje ir Europoje yra nemažai spermos bankų, jų paslaugos neapsiriboja vietos gyventojais – priešingai, genofondą siekiama įvairinti, norint išvengti apsigimimų. Pasinaudojus tokio spermos banko paslaugomis, nesant teisinio reguliavimo, vaikas neturės teisės gauti tam tikros informacijos apie donorą.

Kita sudėtinga teisinė problema – motinystės nustatymas. Paprastai motinystė nustatoma arba pagal vaiko gimimo faktą, arba pagal DNR. Tačiau dabar kai kurios moterys pasinaudoja Europos valstybėse teikiama paslauga persodinti kiaušialąstę. Tai reiškia, kad viena mama gimdys vaiką, kurio kraujas ir kūnas bus užaugintas jos organizmo, tačiau pagal DNR informaciją tai bus kitos mamos genetinis vaikas. Nei vieno, nei kito fakto (gimimo ir DNR) negalima paneigti, taigi teismai atsidurtų labai sudėtingoje situacijoje, jei reikėtų išspręsti tokią dilemą teisiniame vakuume.

Nereikia pamiršti, kad dauguma lesbiečių / biseksualių moterų neturi vaisingumo problemų, todėl manyti, kad galimybė auginti vaikus prieinama tik turtingiausioms poroms, yra neteisinga. Tai realybė įvairios turtinės ir socialinės padėties šeimoms.

Kodėl jos apie tai nešneka? Kodėl nereikalauja savo teisių, eidamos į viešumą?

Galbūt visų pirma dėl to, kad jaučiasi labai nesaugios. Apklausa parodė, kad trūksta tiek psichologinio, tiek teisinio saugumo. Saugiausiai LGBT šeimos jaučiasi su artmiausia šeima – 51 proc. įvardino, kad jaučiasi saugiai. Tačiau ar sakytume „net“ pusė, ar „tik“ pusė, jei kalbėtume apie heteroseksualių asmenų saugumą pačioje artimiausioje aplinkoje?

Su giminaičiais jaučiasi saugūs vos 11 proc. asmenų, labai nesaugiai LGBT jaučiasi ir gatvėje, sveikatos priežiūros institucijose. Teisė palieka tokius asmenis vakuume, todėl jaustis saugiai jie dažnai gali tik pasislėpę.

Vaikai, augantys LGBT šeimose, netiesiogiai baudžiami už savo tėvų lytinę orientaciją. Yra ir tokių porų, kurios žino, kad jei biologinė mama numirtų, vaikas gali atsidurti globos namuose, kadangi kitos mamos, kuri planavo vaiko gimimą ir rūpinosi juo visą gyvenimą, teisė nepripažįsta. Tai – ne tik neteisinga, bet ir žiauru. Kaip žiauru yra ir tai, kad slėptis nuo visuomenės turi ne tik LGBT tėvai – suaugę žmonės gali nuryti skausmą ir susitaikyti – bet su visuomenės įsaku „slėpkis“ turi taikytis ir vaikai, negalintys atskleisti tiesos apie savo šeimas net geriausiems draugams.

Galime užsidaryti akis, ausis ir burnas, sakyti, kad nenorime kalbėtis su LGBT, nenorime jų girdėti, nenorime matyti. Tačiau galima atverti akis ir pamatyti, kad realybė nėra tokia jau baisi. Galbūt ji gražesnė ir arčiau Jūsų, nei manėte. Tikimės, kad naujojo Seimo nariai ne tik lems LGBT šeimų (o kartu ir daugelio kitų šeimų) likimą, bet ir išdrįs su jomis susitikti, pamatyti, kokios jos, pakalbėti akis į akį. Ir sukurti tokią teisinę bazę, kuri nebūtų laikoma „pralaimėjimu briuseliečiams“. Ne – ji būtų pagrindas padaryti laimingesnius ir saugesnius daugelį Lietuvos žmonių.

 

www.ivairiseima.lt

VŠĮ Įvairovės ir edukacijos namai nuo 2012 m. rudens pristato Projektą „Vaivorykštės šeimos – link įvairios visuomenės.

Projektą dalinai remia:

 

Parašykite komentarą