Lesbietės dienoraštis (II). Mama, atvažiuoki pusryčių

2013 10 15

Po pirmo nevykusio apsilankymo pas ginekologę (atvykau keliomis savaitėmis per anksti ir mane išvarė džiaugtis gyvenimu ir mylėti gamtą) su Mylimąja nusprendėme pasidalinti džiugia žinia su mano Mama, su kuria abi esame artimos.

Žodžiais kalbėti ir pranešti naujieną, kad jau kitais metais Ji taps močiute, nesinorėjo (daug teksto numatėme paaiškinime), tad mano Brangioji, meniškoji siela, sugalvojo tiesiog įteikti Mamai gražiai įpakuotą mūsų teigiamą testą ir taip palengvinti pirmąsias nerimo minutes.

Kadangi man rankos drebėjo vien nuo minties, kad pasidalinsime savo Lobiu, savo Paslaptimi su kažkuo, Brangioji ėmėsi pakuoti „žinią“, o aš pasikviečiau Mamą ankstyvų pusryčių pas mus į namus kitą trečiadienį. Jai kvietimas pasirodė įprastas, nes kelis kartus per mėnesį Mama užsuka mūsų pažadinti ankstyvą rytą prieš darbą bei kartu papusryčiauti…Tą rytą nieko įdomesnio negu „plakta kiaušinienė“ nesugebėjau sugalvoti.

Atvykusi Mama pastebėjo mūsų nerimą ir pasakė, kad „šiandien mes atrodom keistai“.

Apsikeitusios keliais žodžiais pagaliau sėdom prie stalo.

Kiaušinienė ir kava garavo, mudvi sėdėjome priešais Mamą.

Nerangiais žodžiais aš išspaudžiau, kad turime Jai dovaną.  Brangioji padavė įvyniotą į raukšlėtą žalią popierių mūsų Paslaptį.

© www.ivairiseima.lt

Mama apsidžiaugė, kad gaus dovanų. Kaip tik tuo momentu buvo įrenginėjama jos nauja virtuvė, ir dovana pagal spėjimus buvo priskirta būtent tam.

Sėdėjau ir jaučiau, kaip mano žandai raudonuoja ir širdis taip šokinėja, kad tuoj išspjausiu ją per burną. Brangioji bandė sugalvoti priežastį ir pabėgti nuo stalo, paduoti „kažką labai reikalingo“, bet spėjau sučiupti ją už džinsų auselės, skirtos diržui, – siūlai garsiai drykstelėjo toje tyloje.

Per tas kelias minutes Mama jau išpakavo siurprizą.

Sėdėjome tyloje kelias sekundes nejudėdamos. Pagaliau išgirdau Mamos klausimą, kuris buvo gana netikėtas: „Čia kieno?“ Šyptelėjusi nedrąsiai atsakiau: „Mūsų.“

Mamos ašaros jau riedėjo žemyn žandais ir Ji tik išspaudė: „Bet Jūsų gi DVI.“

Tada viską papasakojome Mamai, pasakėme, kad laukiuosi aš, bet labai planavome, stengėmės ir laukiame abi.

Mano apatinė lūpa drebėjo, Mylimoji stovėjo šalia.

Mama pašoko, apkabino mane, paskui Brangiąją, išbėgo iš susijaudinimo į prieškambarį, bet tuoj pat grįžo prie stalo.

Pusryčiai buvo ypač skanūs, nors jau visiškai atšalę, ir niekam net nešovė į galvą jų pašildyti. Šampanas burbuliavo melodijas.

Tą rytą, mes visos trys jautėme bendrą džiaugsmo aurą, o aš dar sykį supratau, kad mama mus laimina ir labai palaiko, o jos noras būti močiute nebuvo nukreiptas tiesiai į mane, kaip į jos dukrą, bet į mus abi.

Ačiū Tau, Mama.

Artumė

Parašykite komentarą