Manipuliacija vaikais – agresorių argumentas

Manipuliacija vaikais – istorijoje dažnas argumentas, siejamas su vengimu pripažinti tam tikrą mažumų grupę visateisiais žmonėmis.

Ruby Bridges

Šio argumento versijos ir stiprumas skiriasi. Pagal stipriausio raugo versiją, tam tikros grupės žmonės (žydai, juodaodžiai ar homoseksualai) vaikus nori pagrobti, išprievartauti, ir nužudyti. Silpnesnio raugo versija teigia, kad šios grupės žmonės neturėtų susilaukti vaikų, nes jų vaikams geruoju nesibaigs, t.y. iš jų bus tyčiojamasi, jie užaugs traumuoti, tėvai negalės jų apginti.

Nors ir skirtingų laipsnių ir stiprumo, šio argumento versijos kildinamos iš to paties šaltinio – tariamo gailesčio vaikams.

„Jie nužudys mūsų vaikus“

Gandai apie tai, kad žydai grobia krikščionių vaikus, nes šių kraujas reikalingas kepant macus (Paschos paplotėlis), kildinami net nuo XII a. Profesorius I.J.Yuval iš Jeruzalės Hebrajų universiteto teigia, kad tai galėjo nulemti krikščionių ir žydų susidūrimai Pirmojo Kryžiaus žygio metu. Kai kurie žydai nužudydavo savo vaikus ir nusižudydavo patys, ir anot I.J.Yuval, taip kilo svarstymai, kad jei jau žydai gali nužudyti savuosius, tai gali ir krikščionių vaikus.

Vėliau šie gandai (taip vadinamas kraujo šmeižtas) buvo pretekstas persekioti žydus daugelį amžių. XX a. Europoje kraujo šmeižtas buvo viena dažniausių temų, kalbant apie žydus. Lietuvoje šie gandai taip pat itin dažni ir gajūs. Juos aprašo Žemaitė savo apsakyme „Žydai“ (1916 m.). Profesorius Vygantas Vareikis 2011 m. „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad visuomenėje vis dar pasitaiko mitų, neva žydai grobia vaikus.

Šie mitai ne tik reprodukuojami interneto portalų komentaruose, bet pasirodo ir šnekant su jaunais Lietuvos žmonėmis. Paklausus, kodėl tikima tokiu dalyku ir 2013 m., viena jauna moteris pakraipė galvą – „močiutė pasakojo. Be to, turbūt nėra dūmų be ugnies.“ Moteris augina mažą vaiką ir su žydais bendrauti nenorėtų. Nors iki šiol nėra jų sutikusi.

Baimė dėl savo vaiko (arba vaiko savyje) – neracionali. Ja lengva sumanipuliuoti. Ji kaip ugnis – greitai užsiplieskia ir degina žmogų iš vidaus. Kaip atsikratyti šios kančios? Gal paimant į rankas realų fakelą ir einant sudeginti Kito namus – juk tai Kitas yra grėsmingasis „priešas“, blogio įsikūnijimas?

„Jie užkrės mūsų vaikus“

Šešerių metų mergaitė vardu Ruby Bridges (ang. bridge – tiltas) daugiau nei metus vaikščiojo į mokyklą su federalinių maršalų apsauga. Kasdien ji girdėjo minios prakeiksmus, grasinimus nužudyti, pakarti, sudeginti. Mokytojai atsisakė ją mokyti, tėvai atsiėmė vaikus iš mokyklos. Jos tėvas prarado darbą, šeimos namus reikėjo saugoti.

Kokia viso to priežastis? Labai paprasta – ji buvo juodaodė, o 1960-aisiais Naujajam Orleane tai reiškė, kad dėl odos spalvos ji buvo laikoma netinkama mokytis kartu su baltaodžių vaikais. Tačiau mergaitės tėvai nutarė leisti ją į kokybiškesnį mokymą siūliusią baltųjų mokyklą. Dauguma mokytojų baisėjosi vien idėja, kad jų tualetu gali naudotis juodaodė. Buvo manoma, kad juodaodžiai turi „kitokias bakterijas“, todėl jie turėtų naudoti atskirus tualetus, indus ir kt.

Dabar Ruby 58 m. ir pasaulis labai pasikeitė. Neseniai Ruby Bridges lankėsi Baltuosiuose Rūmuose, kur kartu su JAV prezidentu Baracku Obama apžiūrėjo dailininko Normano Rockwello paveikslą „Problema, su kuria visi mes gyvename“ (ang. The problem we all live with). Šiame paveiksle vaizduojama Ruby – maža mergaitė balta suknele, einanti į mokyklą tarp didelių pareigūnų, fone šviečiant įžeidimais aprašinėtai sienai.

Ruby Bridges istorija rodo, kad neracionali baimė ir neapykanta neišsilaiko kaip pretekstas diskriminuoti. Susipažinus, sužinojus tiesą – palengvėja. Po metų mergaitei nebereikėjo federalinių maršalų apsaugos ir mitai po truputį pradėjo sklaidytis.

Tiesa, tai nereiškia, kad viskas susitvarkė tarsi mostelėjus stebuklų lazdele – Ruby ir toliau buvo nelengva. Juk neracionali baimė taip greitai negęsta. Net jei neišreiškiama deglais ir kartuvėmis, ji randa subtilesnių būdų pasireikšti.

Tačiau Ruby Bridges nutiesė tiltą, kuriuo galėjo eiti kiti vaikai. Pradėjo klibėti teiginiai, kad juodaodžiai ir baltaodžiai privalo laikytis atskirai. 1967 m. JAV Aukščiausias Teismas atšaukė skirtingų rasių asmenų santuokos draudimą.

Jie įsivaikins mūsų vaikus

Šiuo metu Lietuvoje labai populiarūs skirtingo stiprumo argumentai, nukreipti prieš homoseksualius žmones. Stipresnio raugo – gąsdina, kad homoseksualai planuoja pagrobti vaikus. Silpnesni – kad tokiems žmonėms negalima turėti vaikų, nes „kiti vaikai mokykloje tyčiosis“.

Žinoma, racionaliai pagalvojus, yra labai aišku, kad homoseksualams nereikia homofobų vaikų. Jie sėkmingai augina savuosius, ir patys jaudinasi, nenorėdami šių prarasti. Skirtingai nuo besibaiminančių juvenalinės justicijos – ši baimė turi racionalų pagrindą, nes vienai iš lesbiečių mamų žuvus, kita jokių teisių neturėtų. O štai Rusijoje, kuria Lietuvoje raginama sekti, bandoma diskutuoti apie vaikų atėmimą iš homoseksualių tėvų.

Kai kurie homoseksualai, žinoma, norėtų įsivaikinti – tačiau vargu ar atsirastų nors vienas, kurį domintų Gražulio ir pan. vaikai. Būtų gerai, jei šie žmonės patys jais rūpintųsi… Homoseksualų jausmai homofobų vaikų atžvilgiu panašūs, kaip žydų, kaltinamų krikščionių vaikų grobimu ar juodaodžių, kaltinamų baltaodžių vaikų terorizavimu – „Nereikia mums jūsų vaikų! Nuo jų norime laikytis kuo toliau, o štai mūsiškius – prašome palikti ramybėje“.

Tačiau čia veikia ir silpnesnio laipsnio argumentas, kuriuo mojuodami, nerimo genami žmonės pasišauna gelbėti homoseksualų (anksčiau – juodaodžių ir mišrių porų) vaikus.

Teigiama, kad homoseksualams reikėtų „pasigailėti“ savo vaikų ir jų neturėti, taip apsaugant nuo patyčių ir smurto. Tai yra atsakomybės perkėlimas vaikams, parodantis pačių komentuotojų nusistatymą, norą nubausti – per vaikus. Iš esmės taip sakoma: „mums labai rūpi jūsų vaikai, tad neturėkite jų, nes kitaip mes galime prieš juos smurtauti“.

Tiek iš tiesų ir terūpi vaikai, jei kyla noras smurtauti. O svarbiausia – jei smurtas ir patyčios būtų argumentas, niekas niekada nepasikeistų – tebegyvuotų vergija, skirtingų rasių ir tikėjimų žmonių santuokų draudimas.

Tiesa, kad pareikalavus būti pripažintiems visateisiais žmonėmis, kurį laiką yra labai sunku. Prireikia daug vidinės ramybės ir išorinės apsaugos. Tačiau argumentas „matote, dabar jums blogiau – geriau jau būtumėte tupėję savo vietoje ir tylėję“ nebegali įtikinti. Kai viduje esi laisvas – nebegali bijoti bizūno.

Baimė dėl savo vaikų arba vaikų savyje – problema, su kuria visi mes tebegyvename. Ir tai normalu – jausti įvairius jausmus, įskaitant ir neracionaliuos. Tačiau vertėtų savęs paklausti – ar norime leistis genami vidinio nerimo, bėgti vis naujo „priešo“ link, ar pabandyti jį racionaliai bei jausmiškai įvertinti? Galbūt – galiausiai nuginkluoti.

Laima Vaigė

Šaltinis: ivairove.lt

Parašykite komentarą