Lesbietės dienoraštis (I). Niekad nenorėjau ištekėti, bet visados norėjau šeimos

 2013 10 04

Norėdama išreikšti padėką artimam mano širdžiaiĮvairių šeimųkolektyvui, rašau šį laišką bei dalinuosi savo gyvenimo akimirkomis ir džiaugsmu su Jumis.

Gal man pasisekė, kad neturiu tos blogos patirties su coming out’u, nepraradau tikrų draugų ir toliau šiltai bendrauju su artimaisiais. Nepatekčiau ir į tą „statistiką“, kad „lesbiete tapau“ dėl to, kad patyriau smurtą, prievartą ar neigiamą „efektą“ iš bet kokio vyriškosios lyties žmogaus, kuris dalyvavo mano gyvenime.

Na ir dėl išvaizdos, kurią turi atitikti homo merginos pagal mūsų media (jie gi yra puikūs ekspertai), tikrai nepatenku į įtariamųjų sąrašą.

Visi mes individualiai nuostabūs ir kiekvienas sukuria savo istoriją.

Taigi mano istorija yra tokia: niekados nenorėjau ištekėti, patarnauti, klausytis, linksėti galva ir patiekti penkių patiekalų vakarienę dėl to, kad taip reikia ir taip daro visi.

Žmogiškosios vertybės, kurios turi būti priimtinos kiekvienam ‒ pagarba, laisvė ir teisė į saviraišką bei į asmeninį gyvenimą ‒ lydėjo mane kiekvieną dieną ir kai sutikau Ją, viskas stojo į savo vietas. Daugiau trūkstamų savęs dalių aš neieškojau. Čia vedė mano kelias visą tą laiką iki „Ją sutinkant“.

© www.ivairiseima.lt

Ji įdomi, drąsi, šmaikšti, atvira, išsilavinusi ir labai nuoširdi bei užjaučianti ‒ ta, kurios vertybės sutampa su manosiomis. Be galo mylinti ir, kas yra labai svarbu asmeniškai man, norinti mokytis visą gyvenimą, tobulėti, siekti ir kurti.

Vieną vakarą, nuo kurio jau praėjo daugiau nei metai, mes pradėjom kalbėtis apie mūsų šeimą ir vaikus ir jau nusileidus saulei nusprendėme ieškotis donoro čia, Lietuvoje.

Iš pradžių neatmetėme nė vieno varianto: nei pažįstamų, nei homoseksualių vyrų poros nei donoro už atlygį, nei išvykos į užsienį.

Viskas prasidėjo nuo pažįstamo vaikino. Pirmas pokalbis ir… mes nežinojome, kur bėgti po viso to, ką išsakėm, nes baimė, kad žmogus negalės atsisakyti todėl, kad „nepatogu“, kad jis ir mūsų geri tarpusavio santykiai su juo gali tiesiog dingti toje tyloje, kuri pakibo virš mūsų galvų.  Kalbėjomės ilgai, bet visą laiką jaučiau įtampą, savo ir partnerės, pažįstamo taip pat. Paatviravome ir nuspendėme tęsti mūsų paieškos kelionę kitur.

Vėliau pradėjome ieškotis bendraminčių interneto platybėse. Va čia tai jau prisijuokėm sočiai, nors visi tie juokai baigdavosi vos ne ašaromis ir nevilties jausmu.

Sako, kad gėjams sunkiau surasti moterį ar porą, kuri sutiktų kartu auginti vaiką, nors jie  stengiasi ir ieško. Ne velnio! Ar tiesiog pasitaikė tokia  žmonių banga. Vieni norėjo išbandyti seksą keliese, kiti ‒ tik stebėti mus, trečias visą reikalą priėmė visiškai kitaip ir pasiūlė mums išnešiojus kūdikį atiduoti jam su reta galimybe matyti vaiką. Perskaičius kreipinį į mane „Tu“ ir pasiūlymą tapti surogatine motina, akys jau nieko nematė, nes sūrus vanduo neleido.

Buvo vienas labai geras vyrukas, su kuriuo mes ilgai susirašinėjome, kurio laiškai buvo įdomūs ir aiškiai jautėsi didelis noras tapti tėvu, bet… jo partneris pasisakė „prieš“ pačią paskutinę akimirką. Mūsų kelių mėnesių planuotas susitikimas taip ir neįvyko, nors aptarta buvo jau tiek daug. Skaudu buvo ir mums, ir jam.

Tai buvo mūsų paskutinė „žvejyba“ prieš važiuojant užsienį procedūroms atlikti. Tačiau netrukus mes radom jį, heteroseksualų vyruką, kuris palaiko homoseksualias poras ir už atlygį sutiko pasitikrinti sveikatą bei reikiamomis dienomis atvykti pas mus palikti „lauknešėlį“.

Stengėmės ilgai. Buvo ir baimių, ir ašarų, šimtai perskaitytų puslapių su skirtinga informacija, kelios strategijos, skaičiavimai, sveikatos patikrinimai, nuovargis, laukimas ir dešimtys testų su viena juostele, bet milžiniškas noras turėti vaiką su Mylimąja likdavo svaresnis už viską.

Svajojau, kaip vieną rytą pasidarysiu testą, sumeluosiu jai, kad vėl „nesuveikė“, nubėgsiu gražiausios puokštės gėlių ir pranešiu jai, kad mes tapsime mamomis.

Tą rytą, blogos nuotaikos ir šlykščios savijautos, su „pilnu paketu“ visų simptomų, kurie kartojosi kaskart dėl mano psichologinio laukimo bei susijaudinimo, su pusiau atmerktomis akim nupėdinau iki „švaros kambarėlio“. Pasidariau testą ir prabudau… labai šviesi, vos vos matoma antra juostelė. Tą rytą pirmieji žodžiai buvo: „Ar aš apakau, Brangioji, pažiūrėk, man jau tikrai vaidenasi, tikrai vaidenasi!! Ar matai ką nors?“ ir Ji atsakė – „Matau.“ Keliai drebėjo ir širdis šoko lauk.

Teigiamas!! Tai buvo mūsų pirmas teigiamas, išlauktas, išsvajotas testas. Gėlių aš, aišku, nenubėgau.

Dabar mums 21 savaitė  ir mes be galo laimingos. Aš nebijau mūsų visuomenės nuomonės, šeimą kuriame atsakingai, su meile ir pagarba ir turime visą palaikymo Imperiją užnugary.

Taigi, mielosios ir mielieji, prašau Jūsų nuoširdžiai, nebijokite svajoti ir veikti. Išmokite priimti pagalbą, jei jaučiate, kad Jums to reikia. Viskas įmanoma. Čia pat, visai šalia mūsų, yra jis ‒ mūsų pats tikriausias gyvenimas, kurį mes patys ir kuriame.

 Meile Tu, žemiška, ar čia Tu?

Čia Tavo kūno dvelksmas šaukia tylomis mano širdį šokiui?

Argi esu sakiusi, kad meilė Tavo tyra ir tikrojo šokolado skonio verta?

Ir visų sūpuoklių, supančių iki pat debesų verta?

Visų tekstų, išrašytų apie meilę ir ne tik Žmogui skirtų?

Argi tai Tu? Meilė…

Artumė

Apie tai, kaip lesbietės ir gėjai gali susilaukti vaikų Lietuvoje, skaitykite čia>>

Parašykite komentarą