Šeimos institucionalizavimas Lietuvoje

Nuo pat 2007-ųjų Lietuvos viešajame diskurse suaktyvėjo diskusijos apie šeimos instituciją. Jas paaštrino pastarosios kadencijos LR Seimo narių inicijuoti teisiniai aktai, keičiantys esamą šeimos sąvokos reglamentaciją bei gausesnis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Romos katalikų bažnyčios projektų, orientuotų į šeimą, kiekis. Nors viešosios diskusijos šiomis temomis yra aprimusios, mano manymu, būtų prasminga apžvelgti šeimos kaip institucijos kūrimąsi ir raidą Lietuvoje, taip padedant atskleisti pastarojo konflikto kilmę.

Lietuvos šeimos institucionalizacija bus nagrinėjama remiantis Johno Rawls’o institucinės sandaros ir Corneliaus Castoriadis’o institucijų, pagrįstų autonomiškumu, kūrimosi teorijomis. Šeimos institutą reglamentuojančių teisės aktų priėmimas bus analizuojamas remiantis J. Rawlso iškelta viešojo proto ir Jurgeno Habermaso komunikacinio proto idėjomis. Egzistuoja nemažai skirtingų nuomonių apie šeimos institucijos kilmę; jo raidai Lietuvoje aprašyti bus naudojamasi Liudos Purėnienės darbu „Jungtuvės ir išsiskyrimai“,1 o dabartiniam požiūrio į šeimos instituciją kaitai aprašyti pasitelkiami 2007-2011 m. naujienų portalų straipsniai bei teisės aktai. Kai kurie iš aptariamų aktų šiandien jau nebeaktualūs ar netgi nebuvo įgyvendinti, bet jų egzistavimas ir apskritai realizuota tokio pobūdžio aktų sukūrimo galimybė šiame tekste leidžia atskleisti J. Rawlso idėjų spragas. Derėtų pažymėti, jog Liuda Purėnienė – ilgametė ir viena aktyviausių socialdemokratų partijos narių, išrinkta į Lietuvos Seimą per 1922, 1923 ir 1926 m. rinkimus ir Seime gynusi partijos ir moterų interesus. Jos pažiūros atsispindi „Jungtuvėse ir išsiskyrimuose“, bet šiame straipsnyje tais teiginiais naudojamasi tik aprašyti aktualioms aplinkybėms ir jie jokios įtakos šiame darbe daromoms prielaidoms bei išvadoms neturėjo.

Šeimą laikant institucija, jai galima pritaikyti teorijas, kuriomis nusakoma valstybės (taip pat institucijos) kilmė. Tuomet pagal natūralizmo teoriją, šeimos sudaromos dėl individo polinkio priklausyti bendruomenei (santuoka iš meilės); tai gana artima susitarimo teorijai, kuomet institucija sudaroma individams susitarus tarpusavyje (santuoka iš išskaičiavimo).2 Pagal jėgos teoriją, šeima sudaroma verčiant vienam asmeniui ar grupei žmonių, kuomet egzistuoja nelygi visuomenė (sutartinės vedybos, angl. arranged marriage). Pagal dieviškąją teoriją, šeima yra „Dievo duota“ (santuoka – šventasis sakramentas). Patriarchalinė šeima, kaip ir patriarchalinė valstybė, sudaroma ir valdoma vyro-tėvo iniciatyva. Visų šių teorijų požymių galima rasti ir L. Purėnienės darbe.

L. Purėnienė aiškiai atskyrė du periodus šeimos istorijoje: iki atsirandant privačiai nuosavybei3 ir jai atsiradus. Visais laikais Lietuvoje taip pat egzistavo ir vedybos iš išskaičiavimo, kai „santuoka – visų pirma yra ekonominis susitarimas“, tam tikrų garantijų gavimas.4 O su privačia nuosavybe atsirado naujo tipo šeima: patriarchalinė, kai žmona priklauso vyrui kaip asmeninis turtas. Tokios šeimos būdavo sudaromos civiline sutartimi ir be reprodukcinių tikslų turėjo ir „panaudos vertę“ („use value“)5 – moteris turėjo „įvairius darbus dirbti ir savo viešpačiui vyrui teisėtus įpėdinius <…> gimdyti.“6 Lietuvoje įvedus krikščionybę, pagal Lietuvos Statutą teisėta santuoka laikyta tik ta, kuri buvo sudaryta pas savos konfesijos dvasininkus.7 Taigi L. Purėnienės aprašytos santuokos ir jų sudarymo aplinkybės pagal C. Castoriadį yra būdingos heteronomiškai visuomenei: šeimos institucija konstruota remiantis tradicijomis, istoriškai nusistovėjusia tvarka ar organizuojama tam tikras pareigas atliekančių ar pozicijas užimančių asmenų.8

Remdamiesi C. Castoriadis’u, šeimą vadinsime institucija, savanoriškai ir autonomiškai sudaryta dviejų asmenų sąjunga, suteikiančią žmogui sąlygas autentiškai savirealizuotis ir būti laisvam.9 Iš visų anksčiau aptartų šeimos kilmės modelių tą labiausiai atspindi natūralistinis – šeima sudaroma dėl žmogaus polinkio priklausyti bendruomenei (šeimos institucijai) ir abipusio emocinio ryšio. Tokio tipo šeimai juridinis įteisinimas nėra būtinas, nes visuomenė susvetimėja, kai „savo pačios būtį pridengia savęs institucinimu ir aktualiu laikiškumu.“10 Taigi, kuo didesnė prievarta taikoma šeimos institucijai kurti, tuo pati institucija yra dirbtinesnė ir tuo labiau tokiomis institucijomis pagrįsta visuomenė yra susvetimėjusi. Šiuo aspektu gana ryškiai skiriasi diskusijos dėl santuokų, vykusios Lietuvoje XX a. 3-4 dešimtmečiais ir tarp 1-ojo ir 2-ojo XXI a. dešimtmečių. L. Purėnienė pasisakė už civilinę metrikaciją,11 o mūsų laikais kalbame apie itin modernų šeimos institucijos modelį – kartu gyvenančius asmenis, siejamus emocinių ryšių ir vedančius bendrą namų ūkį. Tai įrodo sparčią visuomenės raidą, į kurią turi reaguoti įstatymų bazė, kuri turėtų būti nuolat pataisoma ir papildoma, kad neatsiliktų nuo kintančio visuomeninio gyvenimo; viešasis protas turi garantuoti viešąją gerovę.12

Johnas Rawls’as pateikė kiek kitokį visuomenės organizavimo modelį, grįstą pamatinėmis struktūromis. Šis modelis, kaip ir kitos idėjos, išdėstytos knygoje „Politinis liberalizmas“, gali būti įgyvendinamos liberalios demokratijos valstybėse, taigi ir Lietuvoje (laikysime Lietuvą šios santvarkos sekėja ar bent jau besistengiančia tokia būti). Remiantis J. Rawls’o modeliu, „pamatinė struktūra suvokiama kaip būdas, kuriuo pagrindinės socialinės institucijos jungiamos į vientisą sistemą“, o tarp daugelio pamatinei struktūrai priklausančių dalykų yra ir šeimos apibrėžimas.13 Tokiu būdu visuomenės egzistavimas be šeimos yra sunkiai įsivaizduojamas.14 Kadangi vientisai sistemai palaikyti reikalingas šeimos apibrėžimas, reikia garantuoti sąžiningas jos veikimo sąlygas, jas reguliuoti ir esant reikalui koreguoti.15 Tą, be abejo, geriausiai gali padaryti viešuoju protu besiremianti įstatymų leidžiamoji valdžia.16

Svarstant lietuviškąjį šeimos apibrėžimą, galime įžvelgti didžiulį paradoksą J. Rawls’o teorijoms. Nors visuotinės reikšmės sprendimai turi būti priimami remiantis viešuoju protu,17 Lietuvos atveju daug didesnę įtaką šiam sprendimui priimti turėjo neviešojo proto pagrindai – Bažnyčia ir įvairios kitos interesų grupės. Anot J. Rawls’o, viešasis protas negali egzistuoti be viešųjų intelektualų.18 Viešasis intelektualas – tai išprusęs asmuo, pasižymintis išskirtiniu protu, gebantis progresyviai mąstyti, intensyviai diskutuojantis tam tikrais klausimais ir dėl savo idėjų, dėstomų viešajame diskurse, pripažįstamas visuomenės. Lietuva, deja, nepasižymi tokių asmenų gausa, tačiau galima teigti, jog ėmus persvarstyti šeimos sąvoką atsirado šiuo klausimu smarkiai angažuota pseudointelektualų grupė. Todėl viešasis protas, priėmęs šeimos koncepciją, rėmėsi tokiais asmenimis kaip, pavyzdžiui, Rimantu Jonu Dagiu, Mantu Adomėnu19 (kurių buvimas politinės partijos bei Seimo nariais kelia abejonių dėl pretenzijų į viešojo intelektualo vaidmenį) ar netgi kunigu Ričardu Doveika, savo pareiškimais taip pat labiau primenančiu bulvarinės spaudos herojų nei viešąjį intelektualą.20 Anot Castoriadis’o, tokie asmenys retai kada užsiima manipuliacijomis, siekdami tik sau palankių sprendimų, - jie veikiau reprezentuoja ganėtinai liūdną mūsų visuomenės atvaizdą.

Siekis Lietuvoje pakeisti konstitucinę šeimos sąvoką21 taip pat prasilenkia su J. Rawls’o mintimis apie konstitucines pataisas: „konstitucinės vertybės turi būti derinamos prie kintančių politinių ir socialinių aplinkybių arba turi įnešti į konstituciją bendresnę ir platesnę šių vertybių interpretaciją“,22 o Lietuvoje – priešingai, konstitucinės pataisos dėl šeimos sąvokos inicijuojamos siekiant sustabdyti kintančias politines ir socialines aplinkybes bei susiaurinti konstitucinių vertybių interpretaciją. Anot J. Rawls’o, „svarstant esminius konstitucinius bei pamatinio teisingumo klausimus, negalima apeliuoti į visumines religines ir filosofines doktrinas“.23 Taigi, į visuotinės svarbos šeimos politiką kišantis religinėms organizacijoms ar dvasininkams, yra pažeidžiamas šis labai svarbus J. Rawls’o nurodytas principas. Todėl atsiranda teiginių, kurie jau yra pasenę, neatitinka šiuolaikinio gyvenimo standartų ir su jais gali sutikti tik gana nedidelė visuomenės dalis: „Dievo planuose santuoka yra didžiausias šeimos bendruomenės gėris. Šeimos institucija ir santuokinė meilė skirta gimdyti palikuonis ir juos išauklėti.“24

Negana to, pagal šeimos koncepciją, šeimos instituciją sudarančių asmenų pasirinkimas dėl pačios institucijos formos nebėra laisvo pasirinkimo dalykas;25 „Kai kurios santuokos sudarytos iš meilės, tačiau <…> kai kuriems santuoka yra prievarta, veiksmas, atliekamas dėl viešosios nuomonės“;26 santuoką sudaryti gali paskatinti valstybiniai įstatymai, teikiantys įvairių privilegijų juridiškai įregistruotoms šeimoms.27 Taip yra apribojama J. Rawls’o laiduota apsauga, t. y. sąžinės laisvė, „reikalinga šeimoms apginti nuo asociacijų bei valstybinės valdžios.“28

Oponuoti šeimos koncepcijos šalininkams, siūlantiems dirbtinai suinstitucintą šeimos modelį, galime remdamiesi Liudos Purėnienės, Emmos Goldman ir Corneliaus Castoriadis’o mintimis. E. Goldman 1911 m. rašė: „Egzistuoja populiarus požiūris, kad santuoka ir meilė – sinonimai, kad abi kyla iš tų pačių motyvų ir įgyvendina tuos pačius žmonių poreikius. Kaip dauguma populiariųjų požiūrių, šis taip pat yra paremtas ne konkrečiais faktais, bet prietarais.“29 Panašias mintis (nors nevartodama meilės sąvokos) iš moterų perspektyvos dėstė ir L. Purėnienė: moteris „nori ne tik pasirinkti vyrą, prie kurio linksta širdis, bet ir sudaryti šeimą geresniais pagrindais. Šiuolaikinės moters nebetenkina senosios šeimos formos. Santuoka šiuolaikinei moteriai turi atnešti ne tik finansinį užtikrinimą, bet, svarbiausia, dvasios ir jausmų patenkinimą, savo „aš“ papildymą ir išvystymą. <…> Vyrą ir moterį stipriai surišti gali ne kokie išoriniai jausmai, bet vidiniai.“30 Lietuvoje mėginamas primesti šeimos modelis (šeimos kaip švento santuokos sakramento, siūlomo Bažnyčios, arba „darnios šeimos“ idėja, siūloma TS-LKDP), anot C. Castoriadis’o yra neįmanomas, nes žmonių socialinį gyvenimą kuria ne ideologija, o jis pats savaime susiklosto pagal vietines aplinkybes, praktikas, įvaizdžius, įsitikinimus.31

Taigi pagrindinis dviejų skirtingų Lietuvoje egzistuojančių pozicijų dėl šeimos apibrėžimo skirtumas – tai, kas yra laikoma svarbiausiu dalyku šeimos institucijoje. Konservatyviųjų politikų ir katalikų bažnyčios hierarchų pozicija pagrindiniu požymiu laiko įteisintą (pageidautina, bažnytiniu sakramentu) santuoką, o jų oponentai, kuriuos, remiantis Pirmosios Lietuvos respublikos terminologija, galima įvardinti pažangiąja visuomenės dalimi, pagrindiniu šeimos instituto požymiu laiko meilę. Kuris iš ginamųjų dalykų yra svarbesnis šeimos institucijos požymis, kiekvienas turėtų nuspręsti asmeniškai, tačiau, mano manymu, turėtumėme džiaugtis, kad konflikte dėl šeimos institucijos sąvokos nugalėjo komunikacinis protas – tarpusavio dialogas.

Konflikto dėl šeimos sąvokos baigtį nulėmė J. Rawls’o liberaliosioms demokratijoms taikytos viešojo proto ir J. Habermaso komunikacinio proto sprendimai. Po kelerius metus vykusių gana aršių diskusijų tarp visų suinteresuotų visuomenės grupių ir valstybės institucijų, Konstitucinis Teismas, kuris, anot J. Rawls’o, yra viešojo proto įvaizdis, priėmė nutarimą, pagal kurį „vyro ir moters bendras gyvenimas, grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas taip pat atspindi konstitucinę šeimos sampratą. Konstitucinio Teismo nuomone, šiuo atveju svarbiausia santykių turinys, o ne jų išraiškos forma.“32 Be to, toks sprendimas netgi turėjo įtakos tam, kad „politikai kai kuriuose įstatymuose nutarė atsisakyti šeimos sąvokos <…> – susituokusios ir nesusituokusios poros vadinamos bendrai gyvenančiais asmenimis.“33


1. PURĖNIENĖ, Liuda. Jungtuvės ir išsiskyrimai. Kaunas, 1932.

1931 m. darbas dalimis buvo išspausdintas Kaune leistame savaitraštyje „Socialdemokratas“.

2. Valdžios kilmės teorijoje, tiesa, kalbama apie lyderio ir visuomenės susitarimą, tačiau šeimai esant itin smulkia institucija, taikant šią teoriją, lyderio vaidmens atsisakoma, nes šeimos atveju lyderio vaidmuo daug aiškesnis ir labiau pritaikomas patriarchalinėje teorijoje.

3. <…> senovėje būta ir kraujo giminių šeimos, kuomet seselė rinkdavo sau už vyrą jaunesnįjį brolelį, ir poligamijos, kuomet vyrai turėdavo po kelias žmonas ir suguloves. Čia mes sutinkame ir visas tris jungtuvių formas: ir jungtuves pagrobiant sau žmoną, ir ją išsitarnaujant, ir nusiperkant. Tos formos kitėjo, gamybos būdams ir socialinei santvarkai besikeičiant. PURĖNIENĖ, Liuda. Jungtuvės ir išsiskyrimai senovėje ir dabar // Socialdemokratas, Kaunas, 1931 m. spalio 17 d.

4. GOLDMAN, Emma. Marriage and love. (New York, 1911) ngiyaw eBooks, 2010, p. 5.

5. CASTORIADIS, Cornelius. The Imaginary Institution of Society. p. 165.

6. PURĖNIENĖ, Liuda. Jungtuvės ir išsiskyrimai senovėje ir dabar // Socialdemokratas, Kaunas, 1931 m. spalio 17 d.

7. Ten pat.

8. KORSTANJE, Maximiliano E. Review of „The Imaginary Institution of Society“ // Cultura. International Journal of Philosophy of Culture and Axiology, vol. VI, no. 1, Warsaw, 2009, p. 213.

9. HABERMAS, Jurgen. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius, 2002, p. 370..

10. Ten pat, p. 372.

11. Tuo metu santuoką įteisinti buvo galima tik savos konfesijos bažnyčioje, ją užregistruojant dvasininkui, dėl ko buvo problemiška įteisinti santuoką skirtingų konfesijų asmenims ar laisvamaniams. Civilinės metrikacijos priešininkai į siūlomas naujoves reagavo panašiai kaip ir dabartiniai siūlomo partnerystės įstatymo priešininkai: bažnytinės santuokos atsisakymas, anot jų, turėjo sukelti didžiulį moralinį nuosmukį, skatinti skyrybas ir t.t.

12. RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 249.

13. RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 282.

14. Lietuvos atveju teigiama, jog „šeima <…> yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė”. // Lietuvos Respublikos Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 1 str. 8 punkt., 2008.

15. RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 289.

16. Ten pat, p. 242.

17. Ten pat, p. 246.

18. Ten pat, p. 249.

19. Seimo narys konservatorius Mantas Adomėnas Konstitucinį Teismą (KT) lygina su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka, kaltina nusikalstama veikla ir tarnavimu nežinia kieno interesams. Tai parlamentaras pareiškė ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje komentuodamas KT išaiškinimą dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos neatitikimo Konstitucijai. // JACKEVIČIUS, Mindaugas. M.Adomėnas Konstitucinį Teismą pavadino teisine chunta. 2011 m. rugsėjo 29 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=50153022> [Žiūrėta: 2011-12-01]

20. …sūnaus prisipažinimas „Mama, aš esu gėjus“ iš tikrųjų reiškia – „Mama, tu esi agresorė, aš tavęs bijau“ // ŽVINAKEVIČIŪTĖ, Aušra. Kunigas R.Doveika: Dievui rūpi žmogaus seksualinis gyvenimas. 2011 m. kovo 30 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=43802551> [Žiūrėta: 2011-12-01]; Tikinčių žmonių bendruomenės ne tik sąmoningai deklaruoja savo religingumą, bet ir gyvena pagal savo tikėjimą, naudojasi natūraliu apsisaugojimo keliu priimti gyvybės dovaną ar susilaikyti nuo šitos dovanos, tokia visuomenės dalis nėra abortyviai mąstanti [išskirta mano – U. M. A.] // LUKAITĖ, Andželika. Sekuliarizmas europiečiams grasina išnykimu? 2009 m. lapkričio 9 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=25525125> [Žiūrėta: 2011-12-01]; Dabartinė Europa laikosi ant krikščioniškosios šeimos pamatų, bet dabar kėsinamasi ir į šeimos vertybes. Tai gali būti grėsme Europos civilizacijai. Sakau labai atsakingai: kas sunaikins šeimą, sunaikins krikščionybės civilizaciją Europoje. Žlugo majų, keltų, graikų, romėnų kultūros. Kyla pavojus, kad Europa gali atsisakyti savo ištakų ir tiesos. Todėl būtina kalbėti tiesą apie šeimą. // MEDALINSKAS, Alvydas. Krikščionybės išbandymai šių dienų Europoje. 2010 m. sausio 22 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=28099387> [Žiūrėta: 2011-12-01] ir kt.

21. Seimo pirmininkė Irena Degutienė sieks, kad dar šios kadencijos Seimas pakeistų Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame išsakomas valstybės įsipareigojimas rūpintis šeima, tačiau nėra tiesioginės nuorodos į šeimos kaip santuokos sampratą. // I.Degutienė siūlys Konstitucijos pataisą dėl šeimos sampratos. 2011 m. spalio 19 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=50878629> [Žiūrėta: 2011-12-01]

22. RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 263.

23. Ten pat, p. 250.

24. SAUKIENĖ, Inga. R.Doveika: gyventi šeimoje normalu ir žmogiška. 2009 m. gegužės 3 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=21942760> [Žiūrėta: 2011-12-01]

25. J. Rawls akcentuoja laisvo pasirinkimo svarbą. // RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 248.

26. GOLDMAN, Emma. Marriage and love. (New York, 1911) ngiyaw eBooks, 2010, p. 4.

27. 1. 2. 3. Valstybė pripažįsta ir įsipareigoja ginti tik vyro ir moters santuoka sudarytos šeimos teises.

2. 4. 2. Neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) asmenims, auginantiems du ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, nustatomas 2,5 karto didesnis nei pagrindinis NPD , be to, už trečią ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 15%; Šis NPD yra didinamas 15% tėvams, auginantiems vaikus santuokoje.

2. 4. 5. Šeimai, auginančiai ne mažiau kaip du vaikus ir įsigyjančiai pirmąjį būstą, suteikiamos papildomos mokestinės lengvatos.

3. 6. 3. Motinai, auginančiai šeimoje ne mažiau dviejų vaikų, kol vaikams nesukako 18 metų, priėmimo į valstybės tarnybą metu Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka suteikiama pirmenybė būti priimtai į valstybės tarnybą.

Ir t.t. // Lietuvos respublikos Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektas, 2007.

28. RAWLS, John. Politinis liberalizmas. Vilnius, 2002, p. 247.

29. GOLDMAN, Emma. Marriage and love. (New York, 1911) ngiyaw eBooks, 2010, p. 4.

30. PURĖNIENĖ, Liuda. Jungtuvės ir išsiskyrimai. Kaunas, 1932, p. 130-131.

31. KORSTANJE, Maximiliano E. Review of „The Imaginary Institution of Society“ // Cultura. International Journal of Philosophy of Culture and Axiology, vol. VI, no. 1, Warsaw, 2009, p. 212.

32. SAMOŠKAITĖ, Eglė. KT: Šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai. 2011 m. rugsėjo 28 d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=50117094> [Žiūrėta: 2011-12-01]

33. SAMOŠKAITĖ, Eglė. Įstatymuose šeima perkrikštijama bendrai gyvenančiais asmenimis. 2011 m. gruodžio 1d. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=52392709> [Žiūrėta: 2011-12-01]

Autorius: Ugnė Marija Andrijauskaitė

Redagavo: Neringa Dangvydė

Parašykite komentarą