L.Vaigė. Grybų karas dėl gėlių teisių

Laima Vaigė, Mykolo Romerio Universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto dėstytoja

Pavasarėjant (ir vis nenumaldomai artėjant didžiosioms Gėlių Skleistynėms) Grybų karalystės televizijose ir spaudoje prasidėjo svarstymai apie gėlių teises.

„Leisti skleistis ar neleisti – o jei taip, tai kur ir kiek?“ – suko galvas baravykai ir kiti suinteresuoti (bei pabrėžtinai nesuinteresuoti) grybai. Nepritariantieji teigė, kad gėlės – tai tiesiog kažkokie nenormalūs grybai, o jų skleistynės – tai sąmokslas padorių šeimų auginamus grybukus paversti gėlėmis. Kai kurios grybų šešėlyje užaugusios gėlės net buvo linkusios su viskuo sutikti – nežydėti, nekvepėti, būti „nenormaliais grybais“. Kad tik leistų ramiai gyventi ir nelaužytų lapų.

Lietuvoje gi politikai ir paprasti piliečiai panašiu stiliumi diskutuoja dėl LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų) teisių.

Vis dėlto diskusijos tonas po truputį keičiasi. Nepaisant perdėm fantastinių argumentų, jau konkrečiau šnekama apie partnerystę ir atrodo, pamažu suvokiama, kad įvairios šeimos egzistuoja. Ne tik ten, kur Eltonas Johnas, Ricky Martinas, Ellen DeGeneress, ar Jody Foster, bet ir čia, mūsų visų Lietuvoje.

Lyties faktorius

Dauguma dar vienos laidos apklaustųjų neigiamai pasisakė dėl „gėjų teisių“. Keista – ne tik todėl, kad abejotina prasmė drausti gėlėms žydėti, o žmogui – gyventi žmogaus gyvenimą, tačiau taip pat – kodėl būtent tik „gėjų“? (ypatingas dėmesys – gėlėms su piestelėmis?)

Kaip ir diskriminacinė Seimo priimta šeimos koncepcija, dabartinis partnerystės nebuvimas bene labiausiai aktualus moterims. Pažiūrėkime atidžiau. Vienišų tėvų šeimos diskriminacija buvo lyčiai neutrali – tačiau kiek iš tų vienišų tėvų yra moteriškos lyties? O kiek iš homoseksualių asmenų, šiandien auginančių drauge vaikus, yra moterys? Atsakymas į abu klausimus – beveik absoliuti dauguma.

Negana to, partnerystės nebuvimas yra net labai aktualus heteroseksualioms moterims, kurios drauge su mylimuoju įsigyja nuosavybę (neretai – vyro vardu) ar investuoja į vyro turtą, o šiam mirus ar porai išsiskyrus, vargsta ir bylinėjasi, bandydamos įrodyti savo teises.

Tačiau nėra svarbu išsitraukus dideles svarstykles pasverti, kas labiausiai nukenčia – vyrai ar moterys. Svarbu kritiškai žiūrėti į požiūrio išeitinę poziciją, pagalvoti „kieno žvilgsniu aš dabar žiūriu, ir kodėl? O jei pabandyčiau pažvelgti kito žmogaus žvilgsniu“?

Antra, informacijos makalynėje sudėtinga atsijoti grūdus nuo pelų. Toliau išskirsiu kelis aktualiausius aspektus.

Teisė: mitai ir faktai

Mitas: jie jau turi visas įmanomas teises. Faktai: JAV vyriausybės atskaitomybės tarnybos (US Government Accountability Office) duomenimis, susituokę asmenys gauna net 1138 (sic!) įstatyminių teisių. Lietuvoje situacija panaši: tai ne tik šeimos teisės klausimas, bet ir mokesčių teisės, civilinės, baudžiamosios, baudžiamojo proceso, ir turbūt visų teisės šakų ir sričių klausimas. Taigi – apie tūkstantis teisių, besidriekiančių įvairiuose kodeksuose ir įstatymuose. Visos jos yra iš esmės neprieinamos homoseksualiems asmenims, kurie negali susituokti su savo mylimu žmogumi. Ir ne – šiaip bet koks žmogus netinka. Toks požiūris ciniškas, neteisingas ir net nemoralus (nors jį dažnai pasitelkia didieji moralizuotojai).

Mitas: šiais laikais galima apiforminti bet kokį susitarimą, dokumentą ir gauti norimas teises. Faktai: Kai ką iš tiesų įmanoma perduoti susitarimu: galima sudaryti įgaliojimus, galima surašyti testamentą. Tačiau testamentu negalima perduoti (paveldėti) kartu planuoto vaiko. Įgaliojimu negalima pasirūpinti, kad mylimasis/mylimoji galėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, jei būsite partrenktas automobiliu girto vairuotojo. Nes įstatymas tiesiog numato tą teisę tik sutuoktiniams. Ir taškas.

Mitas: Europos teisėje kol kas nėra nieko, kas neleistų mums teigti, kad šeima yra tik santuoka. Faktai: Europos žmogaus teisių teismas šiuo atžvilgiu yra išvystęs gana išamią praktiką: Goodwin v UK (2002) nustatyta, kad teisė į santuoką nepriklauso nuo galėjimo susilaukti vaikų, Berrehab v. Netherlands (ECHR 1988), Koster v The Netherlands (1991) ‒ kad kohabitacija (gyvenimas kartu nesusituokus) gali būti pagrindas de facto šeimai, Boughanemi v France (1996) ‒ kad tėvo ir vaiko santykis yra šeima, nors tėvas kartu su vaiko motina negyvena, Karner v Austria (2003) ‒ kad tos pačios lyties asmenų kohabitacija gali būti šeima, Schalk and Kopf v. Austria (2010) ‒ kad valstybės neprivalo priimti nuostatų dėl tos pačios lyties asmenų santuokos (tačiau 12 straipsnis dėl santuokų iš esmės gali būti taikytinas ir tokiai santuokai) ir valstybės pačios pasirenka homoseksualių šeimų narių teisių apsaugos priemones (santuoka ar  partnerystė). Panašiai vystėsi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika – senieji sprendimai keičiami, plečiama nediskriminavimo principo taikymo sritis. Europos šeimos teisės principuose (dėl tėvų ir susijusių pareigų, 2007 m., soft law) taip pat įtvirtinta, kad vaikai neturėtų būti diskriminuojami dėl jų tėvų orientacijos.

Reikia pripažinti, kad Europos teismai iš tiesų yra labai atsargūs ir kol kas negarantuoja teisės į santuoką homoseksualams (skirtingai nuo transeksualių asmenų teisės į santuoką – vėlgi tik su priešingos lyties asmenimis). Tačiau pastebima aiški tendencija užtikrinti žmogaus teises, neatsižvelgiant į lytinę orientaciją. Todėl kai kurie teisės mokslininkai teigia, kad Europoje jau atsirado „imperatyvas pripažinti homoseksualias sąjungas“ (J. Borg-Borthet, Journal of Private international law, 2012).

Gamtos mokslai: mitai ir faktai

Mitas. Homoseksualių gyvūnų nėra, todėl tai – žmonijos išsidirbinėjimas, nenormalumas. Faktai: homoseksualumas ir biseksualumas randamas daugybėje gyvūnų rūšių (apie 1500).

Deja, Lietuvoje įsišaknijęs mąstymas, kad homoseksualus asmuo yra „nenormalus heteroseksualas.“ Panašiai, kaip lapė būtų nenormalus vilkas, kairiarankis – nenormalus  dešiniarankis, o gėlė – nenormalus  grybas. Na taip – moteris, įsimylinti moterį ir norinti su ja kurti šeimą, yra nenormali, kaip heteroseksualė. Ji yra tiesiog normali lesbietė. Homoseksualus vyras, nuoširdžiai mylintis kitą homoseksualų vyrą, yra normalus gėjus. Tačiau bandymai „persilaužti“ arba imituoti heteroseksualų gyvenimą, kaip ir kairiarankio kankinimas, verčiant rašyti dešine – nenormalūs, žalingi ne tik tam žmogui, bet ir aplinkiniams. Vėlgi – kieno akimis mes nuolat žiūrime, ir kodėl? Ar yra tik vienas rodiklis visam pasauliui išmatuoti?

Mitas. Homoseksualai negali turėti vaikų. Faktai. Homoseksualumas nesukelia nevaisingumo problemų. Mažiausiai penktadalis homoseksualų Lietuvoje jau turi vaikų.

Paradoksas – kuo labiau atmetame homoseksualumo galimybę, tuo didesnė tikimybė, kad homoseksualai tokioje visuomenėje turės vaikų. Nes visų pirma, nemaža dalis stengsis būti „normaliaisiais“ heteroseksualais ir savo orientaciją (dažnai – pirmą kartą net ir sau patiems) pripažins tik vėlesniame amžiuje. Kuo vėlesnis atsiskleidimas ir savo tapatumo pripažinimas – tuo daugiau vaikų, išgyvenančių skausmingas skyrybas, sudėtingą tėvų atsiskleidimą, galimus konfliktus.

Psichologija: mitai ir faktai

Mitas. Homoseksualai ir biseksualai – gero gyvenimo išmislas, nes skurdesnėse valstybėse ir pas musulmonus jų nėra. Faktai. Homoseksualų yra visur: krikščioniškose ir musulmoniškose, skurdžiose ir turtingose valstybėse. Neseniai eitynės suorganizuotos net Ugandoje, nors už homoseksualumą ten baudžiama įkalinimu, siūloma net mirties bausmė. Ar tikrai manote, kad tokį tariamai smagų gyvenimo būdą žmonės „pasirenka“ iš neturėjimo ką veikti? Kad jie neišbando visko (neigimo, bėgimo, terapijos), kol pagaliau pripažįsta tiesą?

Tiesa, kad esant palankesnėms sąlygoms, vis daugiau LGBT išdrįsta būti atviri. Tėvai ir draugai, niekada nesužinantys tokios informacijos, niekada apie tai nesikalbantys, praranda galimybę plėtoti iš tiesų atvirus, meile ir pasitikėjimu grįstus santykius. Atvirumas – didelė dovana tiek homoseksualiam asmeniui, tiek jo tėvams, artimiesiems. Tačiau pasitikėjimą reikia pelnyti.

Mitas. Tyrimai parodo, kad homoseksualios šeimos – žalingos vaikams. Faktai. Visi įmanomi tyrimai rodo, kad homoseksualiose šeimose užauga psichiškai sveiki vaikai. JAV virš 25 metų užtrukęs lesbiečių šeimų tyrimas užfiksavo 0 proc. fizinio smurto ir 0 proc. seksualinio išnaudojimo atvejų  (National Longitudinal Lesbian Family Study, UCLA, 2010), kas ryškiai kontrastavo su įprastais „tradicinėse“ šeimose skaičiais (atitinkamai, 26 proc. ir 8 proc. vaikų heteroseksualiose šeimose). 2,8 proc. tokių vaikų užaugo homoseksualūs – taigi, ne daugiau nei įprasti skaičiai (2‒10 proc. populiacijos). Be to, paaiškėjo, kad šie vaikai turėjo mažiau elgesio problemų mokykloje, jiems geriau sekėsi mokytis. Panašus tyrimas atliktas ir Danijoje (šeimos stebėtos nuo1992 iki 2008 m.), kitose Europos valstybėse.

Kembridžo Universitetas 2013 m. kovo pradžioje pristatė tyrimą, kuriuo mokslininkai tyrė vienalyčių porų įvaikintų vaikų patirtį, ir nustatė, kad tėvų seksualumas nė kiek nepaveikė vaikų gerovės – jų patirtys buvo labai panašios į heteroseksualių šeimų patirtis. Nustatyti tokie skirtumai: tėvai gėjai rečiau patirdavo depresijos simptomų, jų vaikai turėjo aktyvesnį socialinį gyvenimą, ir tokiems tėvams įsivaikinimas buvo pirmas pasirinkimas, o ne „atsarginis“ variantas.

M. Regnerus 2012 m. tyrimas (finansuotas organizacijos, kovojančios prieš homoseksualias santuokas) parodė tai, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai turėjo trumpalaikių homoseksualių santykių, užaugo mažiau stabilūs, pažeidžiamesni. Mokslininkas bandė pateikti šį tyrimą kaip tiriantį „vienalytes šeimas“, tačiau paaiškėjo, kad absoliučioje daugumoje tirtųjų šeimų kažkuris iš tėvų turėjo homoseksualių lytinių santykių, tačiau vis dėlto nepripripažino savo orientacijos ar dėl kitų priežasčių neužmezgė ilgalaikių, atsidavusių santykių. Taigi, iš esmės tai patvirtino argumentus, kad žalingai veikia būtent trumpalaikiai ir psichologiškai nestabilūs santykiai. Tai tik patvirtina, kad reikia kalbėti apie homoseksualių sąjungų įteisinimo būtinybę, stiprinti saugumą.

Mitas. Homoseksualumas – pagydomas, tereikia nuoširdžiai pasistengti.  Faktai. Tarptautinės Exodus organizacijos, kuri teigė galinti „išgydyti“ homoseksualumą, vadovas A. Chambers’as 2012 m. pripažino, kad homoseksualumo išgydyti vis dėlto neįmanoma, ir 99,9 proc. homoseksualų orientacija visiškai nepasikeitė, o išgijimo lūkesčiai tik žalojo žmonių psichiką. „Turime nustoti kartoti šūkį, kad pokytis – įmanomas“, ‒ teigė A. Chambers’as. Jis taip pat pabrėžė, kad reikia nustoti protestuoti prieš homoseksualius žmones ir kad „praktikuojantys“ homoseksualai taip pat pateks į dangų, jeigu tik jie turi „ryšį su Dievu“.

JAV psichiatras R.L.Spitzeris – vienas įtakingiausių XX a. psichiatrų, anksčiau (gana aptakiai) teigęs, kad homoseksualumą galbūt ir įmanoma išgydyti (nors prieš tai – būtent jo dėka homoseksualumas išbrauktas iš ligų sąrašo), 2012 m. atsiprašė LGBT bendruomenės, sakydamas, kad tai yra bene vienintelis profesinis dalykas, kurio jis gailisi. „Visi duomenys buvo prieš mūsų akis, tačiau jie buvo nesuprasti“, ‒ pripažino mokslininkas, sutikdamas, kad kritikuojantys gydomąją terapiją buvo „iš esmės, teisūs“. Tiek A. Chambers‘o, tiek R.L. Spitzerio interviu verti dėmesio, atskleidžiantys, kaip išankstinius nusistatymus keičia sąmoningumas.

 Išorę galima keisti – bet ar reikia?

Manau, kad posakyje „viską galima pakeisti“ yra dalis tiesos. Iš tiesų, nors paties homoseksualumo nepasirinksi, galima pasirinkti gyventi atvirą gyvenimą arba slėptis po kauke. Galima pasirinkti bėgti nuo meilės ar net prisiversti būti su tuo/ta, kurį nurodys tėvai, visuomenė, politikai, kunigai.

Pavyzdžiui, filme „Oda, kurioje gyvenu“ (rež. P. Almadovaras) rodoma, kaip pasinaudoję šiuolaikinėmis technologijomis galime visiškai pasikeisti iš išorės: pakeisti kūną, lytį, veidą. (Kai kuriems žmonėms tai būtina, kad išreikštų autentišką, tikrąjį(-ją) save, tačiau šis atvejis – ne tas.) Galime tobulinti ir charakterį – mažiau kalbėti, išmokti būti santūresni, atitinkamai nuolat kontroliuoti savo judesius. Neverkti, jei negalima. Slėpti emocijas. Galime netgi ir nusipjauti ranką ar koją, jei ši veda į pagundą.

Tik pats A. Chambers’as sako, kad net „nusipjovus“ savo homoseksualią tapatybę, ją toliau jauti… O P. Almadovaro išoriškai pakeistas personažas nužudo savo kūrėją, teigdamas pirminį autentiškumą. Objektyviai žiūrint ‒ jis tarsi ir galėjo turėti geresnį gyvenimą aplinkos primestajame kūne. Subjektyviai ‒ „ačiū, bet ne“. Negalėjo.

Vertybės – tiesa, meilė, žmogus, teisingumas

Kyla klausimas – ar tikrai mūsų pamatinės vertybės yra melas, apsimetinėjimas, struktūros (hierarchijų, klasių, formų) suabsoliutinimas? Ar tikrai mūsų tradicija – ne suaugusių veiksnių asmenų meilė, kitų asmenų teisių nepažeidžiantis privatus pasirinkimas būti būtent su tuo žmogumi (ne, kitas netinka), o veidmainystė, visagaliai pažymėjimai (indulgencijos, vergo nuosavybės dokumentai, tobulos santuokos sertifikatai)?

Su tuo nesutinku. Manau, kad lietuviams vis dėlto brangi pagarba žmogui ir teisingumas. Nebegalime grąžinti laikų, kuriuose galėtume įtvirtinti, kad žmogaus teisės „įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius“ (antikonstitucinė Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 2008, 1.8.4 punktas), arba smurto šeimoje problemą įvardytume „smurtą patirianti šeima“ (ten pat, 1.6.5). Toks individo bereikšmiškumas, žmogaus išnykimas (griežtai formalioje) šeimoje turėtų visam laikui likti senose kriptose. Negalime kurti kariuomenės, sudarytos iš vienodų šeimų, vienodų žmonių, sakant, kad visa, kas netelpa į „idealaus“ žmogaus ar „idealios“ šeimos vaizdelį – brokas. Juk nesame nei broilerių ferma, nei fabrikas. Šeimas kuria asmenybės, žmonės.Unikalūs ir vertingi – visi iki vieno.

Šaltinis

Parašykite komentarą