Paaugliai dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo

Dainius Pūras

Kai bendrauju su paaugliais – o man kaip vaikų ir paauglių psichiatrui tenka  bendrauti su visokiais paaugliais – stebiuosi, iš kur juose tiek atsparumo. Net  ir patirdami nuolatinę suaugusiųjų nepagarbą, vis tik dažnai sugeba atsitiesti  ir sėkmingai subręsta. Tiesa, pasiseka ne visiems.

Bent keli procentai paauglių palūžta, susikaupus nuoskaudai ir nevilčiai  pratrūksta pykčio ir agresijos proveržiais. Tuomet suaugusiųjų pasaulis keršija  už nepaklusnumą ir, puolęs į paniką, šaukiasi ypatingų priemonių. Kai paaugliai  pakelia ranką prieš save, suaugusiųjų pasaulis vėl demonstruoja savo  bejėgiškumą, niekaip neišdrįsdamas pažvelgti giliau, ir ypač į save.

Sėkmių, bendraujant suaugusiems su vaikais ir paaugliais, šiaip jau esama  žymiai daugiau negu nesėkmių. Šeimų ir bendruomenių lygyje, ten kur verda  tikrasis gyvenimas, paaugliai, tėvai ir mokytojai siekia civilizuotai susitarti.  Džiugu, kad dažniausiai visai gerai sekasi. Taip jau yra, kad sėkmės atvejų  nesimato, jų nelinkusios rodyti televizijos, tik retai aprašo laikraščiai ir  portalai. Bet tiesa yra ir tai, kad paauglių emocinės ir socialinės brandos  nesėkmių iki šiol Lietuvoje turime neleistinai daug.

Dažnai suaugusieji tiesiog nėra tinkamai pasirengę bendrauti su paaugliais.  Tuomet įtampa auga, suaugusiųjų bejėgiškumas pavirsta nepagarba ir prievarta  paauglių atžvilgiu. Paauglių atsakas būna panašus. Paauglių sėkmingai brandai  vienodai kenkia ir nepriežiūra (kai tėvai vaikų raidai abejingi, neskiria  vaikams dėmesio ir laiko), ir įkyri perdėta globa, lydima moralizavimo ir  nepasitikėjimo. Jei tėvai supranta auklėjimą kaip pamokslavimą „apie pareigas, o  ne teises“, ir jei jį papildo kišenių apieškojimu, sms žinučių skaitymu,  paauglio apuostymu, tai ilgainiui galima tikėtis sprogimo. Visais šiais  atvejais, nors ketinimai geri, aukojamos svarbiausios sėkmės prielaidos –  tarpusavio pagarba grįsti emociniai santykiai ir pasitikėjimas paaugliu.

Paaugliams nėra lengva. Atsivėrę jie guodžiasi, kad suaugusiųjų pasaulis nėra  jiems draugiškas. Šaiposi iš jų pomėgių ir subkultūrų. Grubiai pažeidžia jų  privatumą, landžiodami ten, kur nereikėtų, realioje ir virtualioje erdvėse,  užknisa savo nuobodžiais pamokslais, kuriuose aiškina, kad reikia gyventi  vienaip, nors patys nuolat elgiasi visiškai kitaip.

Tėvams ir paaugliams bendrauti sveikiau galėtų padėti valstybė su savo  vykdoma jaunystės ir jaunimo politika, lanksčiais pagalbos būdais, iš kitų  valstybių perimta geriausia praktika šioje srityje. Deja, čia Lietuva neturi kuo pasigirti.

Neteisinu nusikaltimus, kartais net labai žiaurius, įvykdžiusių paauglių.  Tiesiog norėtųsi, kad kuo daugiau suaugusiųjų suvoktų, ką tenka patirti  paaugliams, kai jie suduria su suaugusiųjų primestomis rašytomis ir nerašytomis  žaidimo taisyklėmis. Jautraus suvokimo labai reikia mūsų visuomenei, kuri  linkusi piktintis dėl esą per didelių teisių ir laisvių, kurias turi vaikai ir  paaugliai. Paskutiniu metu žiniasklaidoje vėl nuvilnijo garsas apie galimus  pogromus iš paauglių pusės („jie ateina mūsų mušti“), apie taip, kaip gerai  visos problemos buvo išspręstos sovietmečiu (esą nebuvę nei patyčių, nei  nusikaltimų, visi, pasirodo, gyvenę draugiškai ir gerbę vienas kitą), ir kaip  turime susitelkti, kad Lietuva atsispirtų Vakarų ir Šiaurės kaimynų diversijoms,  neva skirtoms mūsų vaikams ir jaunimui visapusiškai tvirkinti.

Moralistams, niekinantiems laisvės ir tikrojo Sąjūdžio dvasią (ar ne  tragiškai liūdna paties Sąjūdžio, dabar jau gąsdinančio mus atviros visuomenės  tariamais baisumais, metamorfozė?), verta būtų pasižiūrėti filmą „Ar lengva būti  jaunam?“, kurį sukūrė Juris Podnieks 1987 metais. Gal susimąstytume visi, kad  šiandien, kaip ir tada, reikėtų vėl pradėti kovoti už laisvę, nes ir vėl  užlipome dar kartą ant to paties grėblio. Šiandien mūsų paaugliai ir jaunimas  dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo nė kiek nemažiau negu 1987 metais.  Pasikeitė tik tai, kad tarp gąsdintojų laisvojo pasaulio ir atviros visuomenės  baubais šiandien pirmauja tie, kurie tada kovojo už laisvę.

Kaipgi iš tikrųjų atrodo Lietuva, lyginant su kitomis valstybėmis, pagal  paauglių ir jaunuolių vykdomus nusikaltimus? Jei pasitelktume mokslo duomenis  apie jaunimo prievartos mastą (2010 metų PSO duomenys), tai tie  duomenys aiškiai rodo: Lietuva jau 20 metų yra įstrigusi geopolitinėje  kryžkelėje ir niekaip neapsisprendžia, kurlink pasukti. Dauguma Europos  valstybių, ir jau ne tik „senųjų“ (Danija, Vokietija, Nyderlandai,  kt,), bet ir naujųjų ES valstybių (Slovakija, Čekija, Lenkija), turi  labai mažą rodiklį – 100 000 gyventojų tenka mažiau kaip 1 žmogžudystės atvejis  10-29 metų amžiaus grupėje. Tai valstybės, kuriose įsitvirtino demokratija,  netoleruojama neapykanta „kitokiems“ žmonėms, plėtojamos paaugliams draugiškos  sveikatos ir socialinės paslaugos.

Ir visa tai, kartu paėmus, veikia kaip veiksminga smurto prevencija. Kitame  valstybių spektro gale yra Rytų Europos valstybės, tokios kaip Ukraina (5,0), Baltarusija (6,3) ir Rusija, kurios rodiklis yra ypatingai aukštas – net 16.  Rodiklio, matuojančio dvasinės aplinkos toksiškumą, skirtumas tarp Europos  liberalios demokratijos kraštų ir Rusijos yra apie 30 kartų. Lietuva yra arčiau  rytinių kaimynių su vis dar aukštu „visuomenės dvasinės sveikatos toksiškumo“  rodikliu (4,5). Tai 10 kartų prasčiau už Vokietiją, 6 kartus prasčiau už Lenkiją  ir 3,5 karto geriau už Rusiją.

Atrodytų, kad neturėtų kilti abejonių dėl to, į kokių kraštų pasirinktas  vertybes reikėtų orientuotis, siekiant veiksmingos smurto ir nusikalstamumo  prevencijos. Ironiška ir skaudu, kad mūsų politikai savo vertybinėmis  orientacijomis vaikystės ir šeimos politikoje vis labiau orientuojasi į minėtų  rytinių kaimynų, o ne Vakarų ar Šiaurės Europos pavyzdžius. Rengiama įvesti  komendanto valandą paaugliams, svajojama apie baudžiamosios atsakomybės amžiaus  ribos mažinimą, pataikaujant homofobams atsisakoma suvokti tragišką Lietuvoje  gyvenančių homoseksualių ir transseksualių jaunuolių likimą, vengiama plėtoti  konfidencialias paslaugas paaugliams, sustabdyta pačioje užuomazgoje modernių  vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtra. Visi, kas turi  bent kiek patirties daužyti galvą į valdžios institucijų sieną, žino: kai siūlai  plėtoti veiksmingą pagalbą sunkiems paaugliams ir jų artimiesiems, svarbiausia  nesiremti Vakarų pasaulio patirtimi, nes iškart tau bus priminta, kad čia,  girdi, Lietuva, čia pas mus viskas yra kitaip.

Kas atsitiko? Solidžių dėdžių ir tetų, pavertusių Lietuvą gūdžios provincijos  ideologijų įkaite, keliamus panikos priepuolius apie paminamas tautines  vertybes, nebesuvaldomus ir vedamus iš kelio mūsų vaikus, viešumoje stebime vis  dažniau. Tokias makabriškas manifestacijas matėme ir Garliavoje, kai „vardan  Lietuvos“ buvo tyčiojamasi iš brangiausios vertybės – vaiko ir motinos dvasinio  ryšio, kol pagaliau valstybės institucijos atsibudo ir atlikusios pareigą  nutraukė prieš vaiką ilgai taikytą rafinuotą prievartą. Tokie skaudūs masiniai  paklydimai, kokį matėme užsitęsusiame Garliavos spektaklyje, neatsitinka šiaip  sau. Taip brangiai sumokame už politikų pataikavimą fundamentalistų grupuotėms,  kurios smaginasi išpuoliais prieš tolerancijos ugdymo projektus mokyklose,  informaciją apie lytinius santykius paskelbia žalinga paauglių sveikatai, demonų  (kurie esą apsėdo jaunimą) išvarinėtojus kviečiasi į Seimą, kad tie apšviestų  politikus, kitaip mąstančius paskelbia pedofilais ar jų gynėjais.

Lietuvos vaikai ir paaugliai tokių įtakingų tamsuolių valia yra budriai saugomi,  kad nebūtų ugdoma jų tolerancija kitokiems žmonėms. Tik pabandžius vaikams  diegti Europos vertybes, tokias, kaip pagarba kitiems žmonėms, prabyla politikų  globojami „tautinių vertybių“ puoselėtojai, pasmerkdami bet kokius ketinimus  mokyti vaikus pagarbos ir tolerancijos.

Veidmainiavimo viršūne tapo fizinių bausmių vaikams šlovinimas, aišku,  patikslinant, kad tokias bausmes taikyti galės ne bet kokie tėvai, o tik tie  „padorieji“, kurie niekada neklysta ir jiems Dievo duota žinoti, kiek, kaip ir  kada vaikui įkrėsti. Tarsi būtų iki šiol nesuvokta, kad šita „neklystančių  padoriųjų“ kasta, perimanti teismų funkcijas, gimdo ir maitina pavojingus  Lietuvai judėjimus. Tarsi būtų trokštama, kad dar viena karta Lietuvos vaikų  perimtų iš suaugusiųjų nelemtą priklausomybę prievartos ir neapykantos kultūrai.

Jautriausiai į tokią apnuodytą dvasinę atmosferą reaguoja būtent vaikai ir  paaugliai. Todėl ir neturėtume stebėtis, kad ne visi Lietuvos paaugliai  atsilaiko tokioje nesveikoje dvasinėje aplinkoje prieš toksiškas suaugusiųjų  demagogijos dozes.

Tokias itin nepalankias vaikų ir paauglių dvasinei sveikatai Lietuvos raidos  tendencijas būtina stabdyti, kol nevėlu. Didžiausias nesusipratimas yra ta tarp  politikų paplitusi ir šiaip visuomenėje klaidinga nuostata, kad rinktis tegalima  iš dviejų variantų. Kažkodėl galvojama: arba grubus paauglių tramdymas, arba  laukti nieko nedarant ir tikėtis kad nieko baisaus neatsitiks. Iš tikrųjų šių  abiejų variantų būtina vengti, nes jie veda į aklavietę.

Šiuolaikinis pasaulis, ir ypač Europa, turi gerą  patirtį padedant paaugliams, taip pat sunkiems paaugliams, sėkmingai  socializuotis. Šie būdai nėra kokie nors stebuklingi receptai, jie reikalauja  laiko ir atsakingai dirbančių žmonių. Jie padeda sėkmingai investuoti į vaikų ir  paauglių emocinį raštingumą ir psichologinį atsparumą. Jie padeda tėvams išmokti  svarbių tėvystės įgūdžių, kurie padeda įveikti ir bejėgiškumą, ir pagundas imtis  prievartos prieš vaikus. Jie išmoko visus – vaikus, paauglius ir suaugusius –  pagarbos. Lietuva iki šiol nėra patikėjusi šių principų veiksmingumu, ir tai,  kad vėl norima visuomenę gydyti tais pačiais būdais, kurie ją anuomet  išprievartavo, yra pati didžiausia dabarties Lietuvos bėda.

Gaila, kad politinius sprendimus daro ne paaugliai, o suaugusieji. Apie tai  susimąstau, kai bendrauju su paaugliais arba jų grupėmis, tokiomis kaip Lietuvos  moksleivių parlamentas. Žaviuosi jaunuolių įžvalgumu ir jų vizija – Lietuvos be  meilės prievartos kultūrai vizija. Jei politikai atsižvelgtų bent į dalį  moksleivių siūlymų, jau būtų didelė pažanga. Kol kas reikia tikėtis, kad bent  jau šiemet, kai Lietuva pirmininkaus Europos  Sąjungai, bus sustabdyta tendencija rinktis sprendimus, kurie grubiai  prieštarauja pasaulyje pripažintiems vaiko teisių principams ir pamatinėms  Europos vertybėms. Jei vyresniosios kartos sparnai anuomet buvo pakirpti, tai  nereiškia, kad turime dabar juos pakirpti jau laisvėje gyvenantiems vaikams. Kur  kas išmintingiau būtų leisti – bent jau netrukdyti – jiems išmokti atsakingai  gyventi laisvėje. Apie visa tai turime atvirai kalbėtis, jei mums rūpi ką  pergyvena ir kaip reaguoja, stebėdami mūsų, suaugusiųjų, pasaulio vertybes,  vaikai ir paaugliai.

Šaltinis: delfi.lt

Parašykite komentarą