Tavo vaikas, o ne tavo nuosavybė

Vakarieniaujant mano vyras žaidė ir šnekučiavosi su mūsų dukra, kuteno jai pažastis (paprastai dukrai tai labai patikdavo), kai mergaitė netikėtai pasakė: „NEKUTENK MANĘS.“ Ir to užteko. Vesas atsiprašė ir patikino, kad daugiau nebekutens.

Vaikai gimsta mums, jie yra mūsų atsakomybė ir netgi dovana. Tačiau jie nėra mūsų nuosavybė. Jeigu aš tiesiu rankas savo dukters link, norėdama ją apkabinti, ir ji pasako, kad nenori būti apkabinama, aš jos ir neapkabinu.

Aš visuomet rodau meilę ir šiltus jausmus savo dukrai, bet kai tik ji man pasako nenorinti būti apkabinama, aš gerbiu jos norus.

Kartą užmiestyje mes sustojome degalinėje. Labai garsiai kalbanti (ir, esu tikra, mano dukrai pasirodžiusi keista) moteris bandė užmegzti pokalbį su mano dukra. Ši net nepasisveikino su moterimi ir gan garsiai pasakė „Man nepatinka ta moteris, mamyt.“ Man nebuvo gėda, juk mano dukra išreiškė savo nepasitikėjimą ir klausė savo instinktų. Atsakiau jai, kad moteris neprivalo jai patikti, bet ji neturi bijoti pasisveikinti, nes mama ir tėtis juk yra šalia. Mano dukra nesielgė snobiškai, ji tiesiog išreiškė savo baimę ir norėjo būti tikra esanti saugi.

Kiek kartų per dieną galime išvysti tėvus ar žmones, peržengiančius vaikų asmenines ribas? Vaikus kutena (net jeigu jie aiškiai išreiškia nepasitenkinimą), juos erzina, iš jų tyčiojasi ir nekreipia jokio dėmesio, kai jie rodo savo jausmus ar „gėdina“ savo tėvus. Nuo pat mažų dienų mes aiškiai ir garsiai teigiame, kad vaikai neturi teisių į savo pačių kūnus ir jausmus. Tai skamba šitaip:

Tai, kas tau nutinka ir ką tu jauti, yra visiškai nesvarbu.

Ar tai reiškia, kad aš leisiu savo dukrai nesiprausti, jei ji to nenori? O gal tai reiškia, kad nesirūpinu savo dukros mityba, nes vienintelis ją dominantis maistas yra sadumynai (tiesą sakant, jeigu leisčiau, tai ji valgytų tik obuolius)? Ne. Aiškindama apie higienos ir rūpinimosi savimi svarbą rodau kaip gerbti savo kūną. Mokau ją rūpintis tuo, kas jai ir priklauso. Ribų neperžengiu, tačiau, atsižvelgdama į dukros amžių, noriu, kad ji suprastų esanti atsakinga už savo kūną ir turinti teisę į savo jausmus.  

Gal tam tikru būdu tikiuosi įskiepyti jai priešnuodį prieš žmones, kurie bandys peržengti jos ribas ateityje. Noriu, kad dabartinė dvimetės dukros kalbėjimo maniera išliktų tvirta, garsi ir aiški tada, kai jai to reikės labiausiai – suaugus.

Vertė: J. Davidavičiūtė

Šaltinis

www.ivairiseima.lt

Parašykite komentarą