Žodžiai, kurių vaikai nepamiršta visą gyvenimą

„Migle, tu tik pažiūrėk, kaip broliukas moka pasidėti batukus“, „Giedriau, kur tu buvai? Tavo sesė jau seniai susitvarkiusi kambarį“. Ar šiuose teiginiuose įžvelgiate ką nors bloga? Jei ne, siūlome papildyti savo tėvystės kraitį naujomis žiniomis.

Reikia pasikalbėti – būtent tokia pirma mintis šauna į galvą pradedant rašyti šį straipsnį. Jau kurį laiką stebiu save ir kitus tėvelius: vedančius vaikus į darželį, ateinančius pas mus į svečius, besilankančius prekybos centruose. Ir negaliu neatkreipti dėmesio į be galo aktualią temą – vaikų lyginimą tarpusavyje.

Tėvai, turėdami du ar daugiau vaikų, dažnai nekreipia dėmesio ar net nepastebi, kaip nuolat juos gretina. Liūdniausia, kad dauguma jų mušasi sau į krūtinę tvirtindami, kad vaikus myli vienodai, jokiais būdais jų nelygina ir apskritai nesupranta apie ką gi čia kalbėtis.

Deja, psichologų teigimu, visi tėvai turi numylėtinius vaikus ir – sąmoningai ar ne – nuolat juos lygina tarpusavyje. Net jei palyginimai pozityvūs – tai neduoda jokios naudos, o tik sukelia skaudžių pasekmių ir tėvams, ir vaikams.

Kaip elgtis, kad visi mažyliai jaustųsi visaverčiai ir mylimi? Pirmiausia reikėtų pripažinti kai kurias nelabai malonias tiesas ir drąsiai pažvelgti į savo bendravimą su vaikais. Ir visai nesvarbu, ar dar tik planuojate šeimos pagausėjimą, ar jau auginate du ir daugiau vaikučių – mokytis tėvystės ir tobulėti niekada nevėlu.

Vaikų palyginimo spąstai

Turbūt ne vienas tėvelis, auginantis daugiau nei vieną vaiką, patvirtins, kad jų namuose mažyliai nuolat konkuruoja. Peštynės dėl nepasidalyto daikto, apsižodžiavimas ir įvairūs konfliktai tarp vaikų jau tapę kai kurių šeimų kasdienybe.

Galima manyti, kad tai normalu – juk konkurencija ugdo užsispyrimą, gebėjimą ieškoti kompromisų ir pan. Deja, dažniausiai tai peržengia ribas ir tampa nesibaigiančia kova tarp atžalų. O didžiąją dalį kovoti verčiančios konkurencijos skatiname mes patys, tėvai, lygindami vaikus tarpusavyje.

Nuo ko viskas prasideda? Prisiminkite dieną, kai į jūsų namus atkeliavo naujas šeimos narys. Kaip keitėsi jūsų kasdienybė, kaip elgėsi vyresnėlis, kaip bendravote jūs? Turbūt nesąmoningai lyginote abu vaikus – koks buvo pirmagimis kūdikystėje ir koks gi yra antrasis vaikelis. O ir aplinkiniai greičiausiai ne kartą yra uždavę klausimą: „Ar jie panašūs?“

Palyginimai neišnyksta ir vaikams augant, tik jų kontekstas tampa kitoks. Tėvai nepastebėdami ir nieko bloga nenorėdami mažylius nuolat gretina: kai pyksta („Kodėl tavo brolis sugeba laiku grįžti, o tavęs reikia laukti?“), norėdami paskatinti („Žiūrėk, tavo sesei pavyko ir tau pavyks“), norėdami pasidžiaugti („Valio, tu tik pažiūrėk, tavo brolis kambarį susitvarko per valandą, o tau nė pusvalandžio neprireikė“), nusivylę („Tavo sesuo taip niekada nesielgė“), didžiuodamiesi („Sveikinu laimėjus, sūnau! Sesė irgi galėtų kokį medalį namo parnešti“).

Net jei palyginimas atrodo teigiamas, pasidžiaugdami vieno vaiko laimėjimais sumenkiname kitą, kuris lyginamas su broliu ar sese. Taip sukeliamas nusivylimas, vaikas jaučiasi prastesnis, skatinama neapykanta ir pyktis. Taigi bet kokio pobūdžio palyginimai sukelia begalę neigiamų jausmų ir skatina ne tik vaikų konkurenciją, bet ir pavydą vienas kito atžvilgiu.

Tarpusavyje lyginami vaikai neišvengiamai pradeda rungtyniauti, nes jiems tėvų dėmesys yra labai svarbus. Jie nori būti patys geriausi, mylimiausi, todėl visais būdais stengiasi tai pelnyti.

Vaidmenų skirstymo grėsmė

Lyginimą iš dalies skatina nesąmoningas vieno vaiko išskyrimas, išaukštinimas. Kad ir kaip tėvai purtytųsi ir stengtųsi įrodyti, kad visus mažylius myli vienodai, psichologai teigia, kad visi tėvai, dažniausiai nesąmoningai, turi savo numylėtinį, kuris jiems yra brangesnis, mylimesnis, svarbesnis nei kiti. Vienose šeimose tai itin akivaizdu, kitose pasireiškia subtiliau, o trečiose galima ir visai nepastebėti.

Daugybė atliktų tyrimų nustatė, kokios pasekmės ateityje gali lydėti žmogų, vaikystėje augusį su mylimesne seserimi ar broliu: nepasitikėjimas savimi, per didelis užsispyrimas, pasidavimas susidūrus su problema, sunkiai užmezgamas kontaktas su aplinkiniais, perdėtas poreikis įtikti, vienišumo jausmas, dramatizavimas ir t. t. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Tiesa, kai kurie ekspertai sutinka, kad mažiau jaučiama tėvų meilė vaikui gali išeiti ir į naudą, pavyzdžiui, išugdyti savybę labiau stengtis, būti atkaklesniam, pakovoti už save, tačiau tokios pasekmės dažniau išimtys nei taisyklės.

Ne ką lengviau ateityje gali sektis ir pačiam numylėtiniui. Be to, kad dėl šio statuso jis nuolat konfliktuos su broliais ar seserimis ir bus jų paniekos bei neapykantos objektas, ateityje šis numylėtinis gali imti manipuliuoti žmonėmis, o nesulaukęs iš kitų tokio dėmesio, prie kurio yra pripratęs, gali nepasitikėti savimi.

Be to, jis gali labai nusivilti pastebėjęs, kad kiti jo nelaiko tokiu ypatingu, koks jis buvo tėvams. Taigi buvimas išskirtiniu šeimoje atneša daug žalos visiems šeimos nariams. Tai lemia neigiamą atmosferą namie, įtampą ne tik tarp vaikų, bet ir tarp tėvų.

Toronto universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad dažniausiai tėvus rinktis numylėtinius skatina du dalykai: išskirtiniai vieno vaiko talentai, gabumai arba vaikas, turintis didesnių elgesio ar sveikatos problemų. Egzistuoja ir kiti niuansai, pagal kuriuos tėvai renkasi mylimesnius vaikus.

Tai gali būti ir pirmasis vaikas šeimoje, nes į jį tėvai investavo daug laiko ir meilės, tai gali būti antrasis, nes jis mažėlis ir jį reikia dažniau užstoti, kartais tai būna laukta mergytė arba lauktas sūnus ir pan. Numylėtiniai gali keistis – išskirtinis vaikas po kurio laiko gali būti priverstas šią poziciją užleisti broliui ar sesei. Net ir dvynukus auginantys tėvai turi savo išrinktąjį.

Profesorius Stephenas Scottas, atlikęs tyrimus su dvynukus auginančiomis šeimomis, išsiaiškino, kad labiau mylimam dvyniui daug geriau sekasi mokykloje, jis labiau pasitiki savimi. O dvyniui, kuris šeimoje sulaukia mažiau dėmesio, mokykloje sekasi daug prasčiau, jis sunkiai užmezga santykius su bendramoksliais, turi kur kas mažiau draugų, nepasitiki savimi, turi elgesio problemų.

Egzistuoja dar vieni spąstai, į kuriuos tėvai patenka lygindami vaikus tarpusavyje. Tai vaidmenų, etikečių klijavimas vaikams pagal jų gebėjimus, elgesį, charakterį, kitus būdo bruožus. Tokio pobūdžio vaidmenys taip pat gali pridaryti nemenkos žalos. Prisiminkite, kokį vaidmenį esate turėję vaikystėje ir kaip jautėtės. Žinoma, yra vaidmenų, kurie skatina gerą elgesį, motyvaciją.

Vaikai iš tiesų yra mūsų džiaugsmas, meilė, stebuklas ir pan. Tačiau daugeliu atvejų vaidmenys įspraudžia mažylį į tam tikrus rėmus, verčia jaustis nepatogiai, skatina nepasitikėjimą savimi. Ir čia kalbama ne tik apie neigiamus vaidmenis. Jei dukra laikoma pareiginga, ji visuomet jaus spaudimą tokia būti ir niekada nesuklysti, o šalia jos kiti vaikai gali jaustis neatsakingi arba galintys ir neatlikti savų pareigų – juk jie peštukai, neklaužados.

O tinginiukams gali taip patikti šis vaidmuo, kad jie nė nepastebės, kaip augdami vis labiau pateisina jiems priskirtą savybę. Vaikai, kurie nuolat vadinami mušeikomis, melagiais ar žiopliukais, ilgainiui gali nesąmoningai tapatintis su duotu vaidmeniu ir jį pateisinti. Ypač jei tokiu vaidmeniu sulaukia tėvų dėmesio. Ir visai nesvarbu, kad jis neigiamas – mažyliui toks dėmesys geriau nei jokio.

Tokių punktualių, nevalgiukų, tylenių, neranguolių, darbštuolių, pedantų, linksmuolių yra ne vienoje šeimoje, o dažnai jie turi ir kelis vaidmenis, kurie gali lydėti visą gyvenimą. Užaugusi mergaitė ir toliau gali būti nepatenkinta savo plaukais, figūra, nes jos sesuo šeimoje buvo laikoma ilgakase ir liekna. O pareigingoji sesė ir užaugusi toliau vykdo ne tik savo, bet ir kitų pareigas, nes ji visada tokia buvo.

Yra daugybė žmonių, kurie vaikystėje atsisakė mokytis šokti, sportuoti, groti vienu ar kitu instrumentu, nes šeimoje sesuo buvo šokėja, šeimos lakštingala, brolis – būsimasis bėgikas, plaukikas ar pianino virtuozas. Jei vaikas iš tiesų turi labai aiškius gabumus ir talentus, reikėtų jį skatinti, girti, didžiuotis, tačiau tai darykite taip, kad kiti vaikai nesijaustų menkesni ir nebūtų priversti atsisakyti šio užsiėmimo vien todėl, kad jų brolis perspektyvus futbolininkas, o jiems dar iki jo toli.

Tad kaip elgtis?

Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų tėvų, o jais būti visai ir nereikia. Tikrai nieko baisaus, jei kartą palyginsite savo vaikus. Svarbiausia – stebėti save ir stengtis, kad lyginimų būtų kuo mažiau.

Specialistai rekomenduoja nustoti sau meluoti ir pabandyti pastebėti, kuriam vaikui šeimoje skiriama daugiau dėmesio. Jei tai nepadeda, paprašykite artimiausių draugų pasakyti, ar jie pastebi, jog kažkurį savo vaiką išskiriate labiau. Atsakę į šį klausimą ir atradę numylėtinius, tėvai gali pakeisti savo elgesį.

Psichologai pataria stengtis pažvelgti į vaikus atskirai, įžvelgti kiekvieno vaiko gabumus, talentus, pozityvias savybes. Be to, patariama leisti laiką ne tik su visa šeima, bet ir su kiekvienu mažyliu atskirai. Tai padės pastebėti kiekvieno mažylio individualumą, sustiprinti tarpusavio santykius, sukurs teigiamą atmosferą šeimoje.

Neverta gąsdintis ir dėl vaidmenų skyrimo – pavadinę vaiką švaruoliu, kai jis susitvarkė kambarį ir taip norėdami jį pagirti, jam nepakenksite. Svarbiausia tai daryti tinkamomis aplinkybėmis ir tinkamu laiku. Reikėtų vengti vaidmenų kartojimo be reikalo, be priežasties, dažnai.

Nėra lengva kalbėtis su vaikais, juos išgirsti, juos auginti ir auklėti. Kartais iš tiesų pasijuntame bejėgiai. O taip norisi, kad jie augtų laimingi, pasitikintys savimi, smalsūs ir drąsūs. Tačiau svarbiausia nebijoti klysti ir tobulėti. Stenkitės ieškoti gražesnių santykių, geresnių būdų pažinti, prakalbinti vaikus ir juos pajausti.

Nebauskite savęs, jei ne visada sulaukiate tokio elgesio, kokio tikitės, jei supykus išsprūsta piktas žodis, jei kartais taip norisi tiesiog paspausti „pauzės“ mygtuką, kad nors trumpam namie įsivyrautų ramybė. Jūs savo vaikams esate patys geriausi tėvai, stenkitės juos mylėti atskirai, kiekvieną individualiai.

Bendraukite su jais kaip su vieninteliais ir laikui bėgant vis rečiau norėsis juos lyginti tarpusavyje ar priskirti bereikalingą vaidmenį. Visada prisiminkite, kad kantrybė, nuoseklumas ir meilė savo vaikams veda tėvus į laimėjimus, o vaikams tai kelias į laimingą vaikystę ir ateitį.

Auksinės bendravimo taisyklės tėvams

Išsakykite savo kritiką tik tam vaikui, kuriam ji yra skirta ir nepainiokite brolių ar seserų („Kodėl negali savo batų pasidėti tvarkingai kaip tavo brolis?“). Geriau įvardykite blogą elgesį ir galimą sprendimą, pavyzdžiui: „Tavo batai padėti netvarkingai, jie turėtų būti padėti į batų lentyną.“

Girdami, džiaugdamiesi atsiribokite nuo palyginimų („Puiku, pasidėjai batus net tvarkingiau už brolį“), kreipkitės ir kalbėkite tik apie tą vaiką, kuriuo džiaugiatės, pavyzdžiui: „Matau pasidėjai batus į lentyną, malonu matyti tvarkingą koridorių.“

Vaikui pasielgus netinkamai, vietoj išsakyto neigiamo vaidmens („Kodėl tu toks mušeika?“), parodykite vaikui, kad jis gali būti kitoks, pavyzdžiui: „Žinau, kad moki paprašyti ir gražiai.“
Vietoj būdvardžio („Koks tu šiandien tinginys“) vartokite veiksmažodį ir minėkite jį tik tuo metu, kai tikrai reikia, pavyzdžiui: „Matau, kad šiandien tau norisi patingėti.“

Neskatinkite vaidmenų klijavimo ir tarp pačių vaikų („Aš esu tinginys“, „Mama, sesė tokia nenuorama“). Paneikite neigiamus vaidmenis arba paskatinkite vaikus pasitaisyti, pavyzdžiui: „Žinau, jei nori, gali būti ir ne tingus“, „Netiesa, sesei būna visokių dienų, kaip ir mums visiems“.

Šaltinis: delfi.lt

Parašykite komentarą