Seminaro atspindžiai – kada bus pripažinta įvairovė šeimose ir mokyklose?

Sausio 19 d. VŠĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ pakvietė į seminarą „Kaip  kalbėti su vaikais apie įvairovę?“, kurio metu pedagogai, socialiniai pedagogai, darbuotojai ir savanoriai, pasitelkiant interaktyvius mokymo metodus, nagrinėjo, kokie dažniausiai iškyla iššūkiai susiduriant su lyčių stereotipais, skirtingais etniniais pagrindais, religijomis, lytinėmis orientacijomis, diskutavo, kaip kalbėtis su vaikais suaugusiems „nepatogiomis“ temomis.

Seminare dalyvavo 30 žmonių ir visi sutarė, kad vieno seminaro neužtenka, nes dažnas darbuotojas kartais jaučiasi paliktas vienas išspręsti visuomenėje kylančias nepakantumo problemas, kurios labai paveikia atmosferą tarp vaikų ir mokytojų, tarp pačių mokytojų, tarp mokytojų ir tėvų. Seminaro dalyviai pabrėžė, kad pakantumas tarp skirtingų vaikų nėra tokia didelė problema savaime, nes dažniausiai jis būna sukeltas suaugusiųjų pažiūrų, t. y. tėvų, artimos aplinkos, mokytojų, žiniasklaidos ar kitų vaikui svarbių suaugusiųjų. Todėl labai svarbu nuolat šviestis ir tobulėti suaugusiesiems, nes visuomenė bus tik įvairesnė, mažiau homogeniška.

Per seminarą buvo iškeltos idėjos, kad problemines situacijas dažniau reikėtų spręsti asmenų, kurie suvokia problemą, kolektyve, o ugdyti reikėtų ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vis dėlto buvo išskirta, kad mokytojai ar socialiniai pedagogai dažnai jaučiasi bejėgiai, nes kai kurioms problemoms išspręsti (pvz. kai panaudojamas smurtas prieš vaiką dėl jo etninės kilmės), reikia, kad stipriai veiktų visa sistema ir būtų dedamos bendros mokytojų, tėvų, socialinių pedagogų ir psichologų pastangos.

Dažnai suaugusieji negali atsakyti į vaikų klausimus, nes patys jaučiasi nepatogiai kalbėti tam tikromis temomis, neturi žinių, tačiau vaikams dažnai tai net nėra problemiškas klausimas. Pvz. „Tėti, o kodėl mano klasioko oda tokia tamsi?“ „Auklėtoja, o kodėl Austė turi dvi mamas, o aš turiu tik vieną?”

Štai kad ir nagrinėdami situaciją, kurioje vaikas auga lesbiečių šeimoje, dalyviai rado šaunų sprendimą, kuris įgalina tiek tėvus, tiek pedagogus nevengti „nepatogių“ temų, o apie jas kalbėti. Nėra taip sudėtinga atsakyti į klausimą, kodėl Julija turi dvi mamas – tereikia paminėti, kad šeimos būna įvairios – yra vaikų, turinčių dvi mamas, du tėčius ir mamą, mamą ir tėtį, ir pan. Į vaikų klausimus nėra sudėtinga atsakyti, kol mūsų nevaržo vidinės baimės, nežinojimas ir susikurti stereotipai.

Viena iš probleminių situacijų, kurią nagrinėjo seminaro dalyviai, buvo mokytojų jaučiamas gailestis ir dėl to išskirtinis dėmesys fizinę negalią turintiems vaikams, kas gali paskatinti kitus vaikus iš jų tyčiotis. Šiuo atveju iššaukta patyčių priežastimi tampa ne kito vaiko negalia, bet tai, kad suaugusieji išskiria tą negalią. Vėlgi – svarbu atsigręžti į tai, ką mažai suprantame – susipažinti su negalią turinčiais asmenimis, pažinti jų kasdienybę, o ne ją nuspėti.

Kita problema – įsisenėję ir iš kartos į kartą vis dar perduodami lyčių stereotipai, dėl kurių apribojamos vaikų galimybės augant laisvai pasirinkti mėgstamas spalvas, pomėgius, aprangą, savo profesiją, ir t. t. Dalyvavę seminare tėvai ir pedagogai sutarė, kaip svarbu kartais parenkant užduotis ar skaitant knygas vaikams, sąmoningai jas koreguoti, nebūtinai išskiriant, kad lenktynininkas yra vyras, o moteris – slaugytoja, neskirstyti žaislų į skirtus berniukams ar mergaitėms, pateikti vaikui platų įvairių veiklų spektrą, kad jis ar ji galėtų atrasti savo mėgstamą užsiėmimą.

Per seminarą nagrinėjome, kas ir kada turi išspręsti nepakantumo problemas, dėl kurių dažnai ir kyla patyčios. Visuomenę sudarome mes visi, tad pakančią visuomenę kuria visi: reikalinga politinė valia, įstatymų suteiktos teisės (kol kas ne visiems garantuojamos vienodai), įstatymus įgyvendinančios institucijos, suaugusieji (tėvai, mokytojai, išplėstinė šeima). Todėl, jei nors vienas komponentas ignoruoja tai, kad Lietuvoje įvairovė egzistuoja, sunkiausia dėl to tampa vaikams, kurie tampa neveikiančios sistemos aukomis, – akcentavo seminaro lektorė, žmogaus teisių ugdymo specialistė Birutė Sabatauskaitė.

„Šio seminaro tikslas – atpažinti patyčias dėl tam tikrų žmogaus identiteto dalių  (lyties, lytinės orientacijos, etninės kilmes, amžiaus) ir didinti tėvų, pedagogų bei socialinių darbuotojų empatiją“, – apibendrino seminaro lektorė, neformalaus ugdymo specialistė Vilma Gabrieliūtė. Ateityje būtų svarbu skirti dėmesio atskirai problematikai ir nagrinėti konkrečias praktines situacijas, jos priežastis, pasekmes bei problemų sprendimo būdus, padiskutuoti apie atskirus tipus, pasigilinti į tik jiems būdingus ypatumus. Pvz., kitataučių vaikai galbūt susiduria su kiek kitomis problemomis nei homoseksualių asmenų, ir t. t. Kai pradedi suvokti, kad vaikai patiria patyčias dėl tam tikro identiteto, kyla dar daugiau klausimų – ką aš, kaip pedagogas, galiu padaryti? Kaip pakeisti kertines tėvų nuostatas, įkalinančias vaikus, ir kaip sudaryti sąlygas vaikams nebijoti būti savimi?

„Seminaras buvo produktyvus ir akivaizdžiai naudingas: į jį susirinko stiprūs savo sričių specialistai. Tobulėti siekiantys, norintys suprasti įvairovę pedagogai įkvepia – teks ieškoti galimybių seminarų ciklui“, – šypsojosi seminaro lektorės.

Stebėkite artimiausius renginius facebook’o puslapyje >>

Parašykite komentarą