Ar tikrai šeima – vertybė?

Itin dažnai girdžiu žmones sakant, skaitau ir matau straipsnius, mokinių darbus, kuriuose teigiama, jog pati didžiausia vertybė žmogaus gyvenime yra šeima. Kad šeima – tai visuomenės branduolys ir kad ji visais atvejais turi būti puoselėjama, ginama, gerbiama ir aukštinama kaip ypatingą vietą visuomenėje užimantis darinys, kad tai – valstybės gyvavimo pamatas. Tačiau jei įsigilinsime į šią nuostatą, vis dėlto ne viskas taip paprasta ir aišku. Pirmiausia, nėra paprasta ir aišku dėl to, kad iki šiol nesutariama, ką vadiname šeima.

Jei šeima yra vertybė pati savaime, nejaugi ir smurtaujanti šeima yra vertybė?

Norėčiau pateikti du šeimų pavyzdžius. Štai šeima A – trys žmonės, susituokę mama ir tėtis ir jų dukra. Šeimoje jaučiama meilės ir pagarbos vienas kitam atmosfera, tai darni, saugi ir sveika, tolerantiška šeima. Tėvai bendrauja tarpusavyje, bendrauja ir su savo dukra, kartu leidžiamas laisvalaikis, tėvai ugdo dukros pagarbą darbui, sąžiningumą ir dorą, pasitikėjimą savimi, pasiaukojimą ir principingumą.

Štai šeima B – trys žmonės, susituokę mama ir tėtis ir jų dukra. Šeimoje smurtaujama retai, tačiau kelis kartus per metus tenka įsikišti policijai. Savaitgalį tėveliai “tūsinasi”, dažnai kyla barniai su sugėrovais, pasitaiko muštynių. Rėkimas ir dukros ignoravimas – dažnas svečias šeimoje. Retsykiais šeimą aplanko senelis, kuris seksualiai priekabiauja prie mergaitės. Vaikas dažnai girdi, kaip tėtis bando su kažkuo “kaip nors prasukti kokį reikaliuką”.

Šie pavyzdžiai nėra konkrečios mano pažįstamos šeimos, tiesiog tam tikri pakankamai ekstremalūs prototipai, tačiau dauguma sutiks, jog tokių įvairių šeimų tikrai esama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Deja, tokia yra mūsų realybė.

Abi šias žmonių grupes vadiname šeima, tačiau, mano supratimu, tik viena iš jų galėtų pretenduoti būti vadinam vertybe. Spėkite, kuri.

Čia norėčiau aiškiai išsakyti savo poziciją, kad sakinys, jog “šeima yra didžiausia vertybė žmogaus gyvenime” nėra teisingas dėl keleto priežasčių.

Pirmiausia, manau, kad objektas ar daiktas negali būti laikomas vertybe. Filosofai apibūdina vertybes kaip tam tikrą santykį žmogaus su kitu  žmogumi bei žmogaus su tam tikrais objektais, kaip kažkokias orientacines normas, pagal kurias gyvena, bendrauja ir sąveikauja žmonės.

Žinoma, bandant filosofuoti ir teoriškai dėliojant amžių išmintį nuo Senovės Kinijos iki XXI a. rastume daug apibrėžimų, daug teorijų ir dar daugiau jų interpretacijų, tačiau ką iš to bandau pasakyti yra tai, jog mano subjektyvia nuomone, vertybės yra tai, ko niekada negalime paliesti, užuosti, jausti, tačiau ir ko negalime kvestionuoti, kas yra savaime suprantamas gėris ir veda mus teisingu keliu į vertingą gyvenimą (arba, priklausomai nuo pažiūrų, veda į šviesą, Dievą, tikėjimą, pomirtinį gyvenimą, reinkarnacijos link ir t.t.). Vadinasi, nei automobilis (kad ir koks geras jis bebūtų), nei namas, sodas ar drabužis nėra vertybės, tačiau gėrybės, palengvinančios gyvenimą ir padarančios jį mielesnį ir įdomesnį, gerinančios gyvenimo kokybę.

Tačiau grįžkime prie šeimų: jei teigiame, kad šeima yra vertybė, vadinasi, visos šeimos, kurios egzistuoja pasaulyje, yra vertybės. Jei šeimą teigsime esant vedusius vyrą ir moterį bei jų vaikus, vadinasi, tai savaime yra gėris be jokių išlygų. Sutikčiau su tuo tik tokiu atveju, jei visose šeimose nebūtų prievartos, baimės ir smurto. Tačiau, deja, tai nėra tiesa. Maža to, remiantis Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Lietuvoje susituokė 18 688 poros, o išsiskyrė 10 006 poros (statistiškai 2010 m. Lietuvoje buvo 53,5 proc. skyrybų), tuo tarpu 2011 m. vykusioms 19 221 tuoktuvėms teko 10 341 skyrybos (t.y. skyrybų procentas – 53,8 proc.). Pasikartosiu, jog, mano manymu, vertybės negali būti nei sunaikinamos, nei išardomos. O kas yra skyrybos, jei ne šeimos (kad ir savanoriškas) išardymas?

Manau, kad pagaliau atėjo laikas mūsų visuomenėje pradėti rimčiau ir nuosekliau šnekėti ne tik apie tai, kas yra šeima (apie tai iki šiol nesutariama), tačiau pakeisti ir patį požiūrį į pamatines mūsų gyvenimo vertybes, kurios būtų ne objektai, o mūsų būvimą žemėje lydintys esminiai principai. Tikiu, kad tuomet net nekiltų klausimas, ar verta vadinti šeima vienišą mamą, senelius su vaikaičiais, du vienas kitą mylinčius ir vienas kitam atsidavusius vyrus ar dvi viena kitą mylinčias moteris.

Pabaigai norėčiau pateikti dviejų moterų – mokslininkės Dr. Pam Schiller ir rašytojos bei leidėjos Tameros Bryant – knygoje Vertybių knyga: supažindiname vaikus su 16 svarbiausių vertybių esančiu tų pagrindinių vertybių sąrašu. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau šios vertybės taps žmonių tarpusavio santykių ir viso gyvenimo pagrindinėmis orientacijomis:

Pasiaukojimas;
Gailestis,
Bendradarbiavimas;
Drąsa;
Dora;
Paslaugumas;
Sąžiningumas;
Humoro jausmas;
Principingumas;
Ištikimybė;
Kantrybė;
Išdidumas;
Pagarba;
Atsakomybė;
Pasitikėjimas savimi;
Tolerancija.

 

Šaltinis: lrytas.lt

Parašykite komentarą