Kodėl svarbu kalbėti apie įvairias šeimas?

Po LRT studijoje vykusių kandidatų į prezidentus pasisakymų opiais socialinės politikos, šeimos, abortų, seksualinių mažumų teisių ir kitais klausimais dar labiau norisi akcentuoti, jog kalbėti apie įvairias šeimas yra svarbu. Kodėl?

Studijoje kalbėję liberaliais save pristatantys kandidatai bandė dangstyti savo homofobiją pareikšdami, jog yra už seksualinių mažumų teises, tačiau nepritaria vienalyčių šeimų santuokoms ir įsivaikinimo galimybei. Taip pat nuskambėjo seniai girdėta dainelė apie tai, kad seksualinės mažumos yra „iškrypimas, blogis, liga“. Tačiau viską vainikavo pasakymas, jog neva „nereikia visuomenei primesti tokių problemų“.

Galima sakyti, jog tai labai taikli frazė, puikiai apibūdinanti nūdienės Lietuvos laikyseną, kai reikia pasisakyti jautriais klausimais. Netgi ne esmė tai, jog seksualinės orientacijos ir šeimos instituto santykis yra tik „viena iš“ galimų kombinacijų (juk į įvairių šeimų sąvoką patenka ne tik vienalytės šeimos, bet ir vienišų mamų ar tėčių šeimos, skirtingų rasių ar tautybių šeimos, neįgaliųjų šeimos, skirtingo amžiaus asmenų šeimos, netradicines religijas išpažįstančios šeimos ir t.t.).

Apsimesti, jog nieko nevyksta, kaip stručiui įkišti galvą į smėlį, užsidengti akis, piktintis, kad išvis kalbama tokiomis temomis ‒ tokia yra šiandienos pozicija. Todėl nenuostabu, jog kyla noras vis aktyviau kelti šeimų įvairovės klausimą.

Sąvoka „įvairi šeima“ praplečia tradicinį šeimos įvaizdį ir skatina klausti ‒ kas iš tiesų sudaro šeimą? Tokie vertybiniai pamatai kaip pareiga, rūpestis, pagarba, tarpusavio supratimas, meilė, ar santuokos liudijimas ir oficialus visuomenės pritarimas? Ar tikrai vaikui geriau augti šeimoje su abiem tėvais, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir griebiasi smurto, nei būti auginamam močiutės ar vienišo tėvo? Tai, rodos, amžina diskusija, ir kalbėjimas vien dėl kalbėjimo duoda maža naudos, bet jei tikėsime posakiu „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, galbūt nenuilstamas kalbėjimas pamažu duos vaisių, ir didės visuomenės pakantumas tiems, kurie yra visai čia pat, šalia mūsų ‒ tai mūsų draugai, seneliai, giminės, artimieji, mylimieji. Tai, kad jų gyvenimo būdas kvestionuoja ar netgi laužo nusistovėjusias normas ir tai kitiems sukelia nepatogumą bei pasipiktinimą, yra tik ledkalnio viršūnė.

Ar dažnai susimąstome, kiek dalykų mes, užaugę „tradicinėse“ šeimose, priimame už gryną pinigą?.. Po ledkalnio viršūne, šešėlyje ‒ realūs ir kasdieniai iššūkiai, su kuriais susiduria „kitokios“ šeimos. Praeivių žvilgsniai, patyčios, prievolė gyventi paslaptyje, teisiniai (pvz. paveldėjimo), medicininiai, finansiniai „tikros“, antspauduotos santuokos nebuvimo aspektai. Įsikibti į saugumą, kurį teikia tai, kas pažįstama ir patikrinta, šiuo atveju jau nebepakanka, kai ateina suvokimas, jog status quo siūlomas stabilumas žeidžia ir sukelia kančią kitam. Tau blogai, tačiau juk svarbiausia, kad gerai man, ar ne?

Galima drąsiai teigti, jog „įvairios šeimos“ kaip reiškinio egzistavimas yra pati tikrų tikriausia žmogiškumo mokykla. Stebint Vakarų ir Centrinėje Europoje grėsmingai ant populiarumo mielių augančius kraštutinės dešinės judėjimus norisi tikėti, jog pagarba žmogui bei teisinė žmogaus teisių ir laisvių apsauga išliks vertybe, vienijančia sąmoningas ir atviras bendruomenes, tautas, valstybes.

Ieva

www.ivairovesnamai.lt

Artėjant rinkimams, verta susipažinti su kandidatų nuostatomis. Kieno nuostatos arčiausiai Jūsų? 

 

Parašykite komentarą