Šventė visoms šeimoms – daug šilumos, šypsenų ir saulės

Šeimos yra įvairios

Pirmą gegužės sekmadienį, kartu su kitais 44 miestais Europoje „Įvairovės ir edukacijos namų“ savanorės (-iai) Vilniaus Vingio parke surengė visų šeimų dienos šventę  (International Family Equality Day). Šiuo renginiu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį, kad šeimos Lietuvoje yra įvairios. Garsiausios „šeimų“ organizacijos Lietuvoje yra tiesiogiai susijusios su religija, o tai tikrai nereprezentuoja visų Lietuvos šeimų. Norime pažvelgti į mažumas, o ypač – ignoruojamas Mamas, ir perduoti joms palaikymo žinutę: „esate vertingos“. Šventėje laukti vieni vaikus auginantys vyrai ir moterys, mišrios (skirtingų tautybių, religijų) šeimos, vienalytės šeimos, įsimylėjėlės ir įsimylėjėliai, seneliai, neįgalius vaikus auginantys žmonės, žodžiu visi, atviri platesniam šeimos supratimui.

Siaura šeimos sąvoka skriaudžia MAMAS

Senoji šeimos koncepcija, naujai numatyti šeimos įstatymų pakeitimai labiau už ką nors kitą skriaudžia moteris, kurios augina vaikus „netradicinėse“ šeimų formose.

Nors  tokie apibrėžimai yra tarsi ir neutralus lyčiai, už borto  atsidūrus visoms šeimoms, kurios nėra sutuoktiniai  su vaikais (vienišiems tėvams, našliams su vaikais, išsiskyrusiems tėvams), atstumiamos MAMOS, kurių dauguma ir augina vaikus: po skyrybų, po vaiko tėvo mirties, vienišos, ar lesbiečių porose.

Žinoma, yra ir tėvų, vienišų auginančių vaikus, tačiau jų yra nepalyginamai mažiau. Ką tik paminėję Motinos dieną, susimąstykime apie motinas, kurios yra kol kas nematomos ir negerbiamos visuomenėje.  O argi jos – ne motinos?

Kieno reikalas, su kuo aš kuriu šeimą?

Kažkada dėl vedybų tardavosi būsimųjų sutuoktinių šeimos – poros nuomonė apie tai nebuvo svarbi. Krikščionybė tokias praktikas panaikino, tapo svarbus sutuoktinių pažadas vienas kitam, ištariamas viešai. Neviešai susituokusius ir juos tuokiančius kunigus bausdavo (šv. Valentino istorija).

Tačiau jau nuo 16 a., Europoje nebėra vieningos– bažnytinės šeimos teisės, o praktika niekada tos teisės ir neatitiko. Nebegalioja draudimai tuoktis skirtingų luomų, skirtingų rasių, skirtingų tautybių ir skirtingų religijų žmonėms.  Pagal sekuliarią (nuo visų bažnyčių atskirtą) teisę, svarbiausi principai yra: suaugusių asmenų individualus pažadas (sutikimas) būti drauge, jų įsipareigojimas rūpintis ir prireikus, išlaikyti vienas kitą, lygiateisiškumas.  Taigi, visos šeimos, kurios kuriamos ne prievarta, o asmeniniu pasirinkimu, meile, yra tikros.

Pagalvokite, kieno leidimo jums reikėtų, prieš įsimylint konkretų žmogų? Ar tiktų jį/ją pakeisti „kuo nors kitu“ (tinkamesnės rasės, lyties, tautos ar religijos žmogumi), ir šitaip išsigydyti savo jausmą?

Vaikas turi teisę į meilę ir rūpestį

Motinos/Tėvai – tai žmonės, kurie ne tik prisidėjo prie vaiko atėjimo į pasaulį lašeliu spermos ar keliais nėštumo mėnesiais, bet ir tie, kurie rūpinasi vaiku, jį auklėja ir prižiūri. Vaikai turi turėti teisę bendrauti su žmonėmis, kurie buvo jų gyvenime nuo pat gimimo (neoficialūs patėviai, pamotės), kaip su savo tėvais. Nėra sąžininga, kad žmonės, nuoširdžiai besirūpinantys vaikais, atliekantys tėvų pareigas, neturi jokių teisių (kaip ir vaikas į juos), yra traktuojami kaip „svetimi“.

Smurtas prieš vaikus nepateisinamas, ar smurtautų jo tėvai, ar bendraklasiai. Patyčiomis ir atstūmimu, nenoru iš tiesų pažinti, priimti savo vaiko toks, koks jis yra, sužeidžiame savo vaikus. Besąlygiška meilė – vaiko neapsunkinimas begaliniais lūkesčiais, planais, kontrole, siunčia žinutę „Tu esi vertingas“.

Perspėjimai, kad mūsų visuomenėje daug smurto ir patyčių, todėl skirtingų rasių, tos pačios lyties porų vaikai bus skriaudžiami, tad jiems ir egzistuoti nevertėtų, yra žiaurūs. Tokios poros ir jų vaikai egzistavo visais laikais ir egzistuoja dabar, augina sveikus ir stiprius vaikus. Turėti vaikų nedraudžiama net narkomanams ar sergantiems sunkiomis ligomis, nors tai be abejonių kenkia vaikui tiesiogiai, o ne tik „gali“ pakenkti dėl siauro ir piktybiško aplinkos požiūrio.

Ar susitaikydami su patyčių ir smurto kultūra, ją pripažįstame kaip nacionalinį paveldą?

Ideali šeima – fikcija, realios šeimos – čia ir dabar

Daugelis tų žmonių, kurie bando įtvirtinti pripažinimą tik vienos formos šeimai (sutuoktiniai su vaikais), patys neturi „idealiųjų“ šeimų: yra išsiskyrę, neprisideda prie savo vaikų išlaikymo, ar net neturi vaikų ir šeimos. Jie teigia, kad taip nori paskatinti tokių („idealių“) šeimų kūrimą. Tačiau ar tokios šeimos – sutuoktiniai iki mirties – nėra fikcija, fantazija?

Žmonių gyvenimai labai pailgėjo, pasikeitė ir vertybės – meilė, kaip asmeninis jausmas, tapo labai svarbus, brangintinas. Šeima nebesuvokiama  kaip turto kaupimo, išlaikymo, priemonė. Tapo svarbu, kad santykiai būtų kokybiški, laimingi. Ir skyrybos ne(bė)ra tragedija, nukertanti visus bendravimo ir draugiškumo saitus.

Todėl galbūt reikėtų peržvelgti, kas yra šeimos vertybės, ir kas yra iš tiesų ideali šeima? Ar verta išsaugoti  tokią vertybę, kaip popierius (pažymėjimas), kai prisimename realybės šou metu kuriamas santuokas? Ar verta išsaugoti veidmainystę, kaip šeimos vertybę, kai homoseksualai verčiami kurti „bandomąsias“, „reabilitacines“, apsimestines santuokas? O smurto, patyčių iš vaikų tęsimas ir užtikrinimas, jų teisių į neoficialius tėvus nebuvimas, galiausiai – neapykantos ir segregacijos skatinimas, ar tai irgi vertybės?

Kieno interesus turėtų atstovauti tautos išrinktieji – ar tariamai „idealių“ piliečių ir visuomenės kada nors ateityje, suvokiant, kad tai visada išliks tik fikcija, svajonė, ar realių Lietuvos šeimų, kurios gyvena, balsuoja, renka politikus? Kas jiems svarbesni – Lietuvos žmonės ar idealogija?

Sąsajos

Lietuvoje nėra nei deimantų, nei naftos, jos pagrindinis išteklis yra žmonės. Jie yra labai įvairūs, ir savo įvairove praturtina Lietuvą.

Kiekvieną žmogų sudaro unikalus tapatybių, panašumų ir skirtumų lydinys (motinystė, religija, tautybė, kūnas, ir tt.). Nesame vienodi – ir tai yra gerai. Turime skirtingus skonius, skirtingus tikslus ir pomėgius. Esame įvairiabriauniai deimantai, tankiai suaustų skirtingų siūlelių audiniai. Kai kurie mūsų vien dėl to, kas įausta į audinį, gyvena geriau, kiti dėl tokių dalykų, kaip orientacija ar rasė, yra diskriminuojami. Kuo daugiau visuomenėje nemėgstamų ir kuo akivaizdesnių bruožų – tuo sudėtingiau.

Ieškokime panašumų, o ne tik skirtumų. Radę skirtumą – jį vertinkime, o ne smerkime.   Džiaukimės vienas kito buvimu, ir stenkimės mąstyti savo galva. Nemąstantys žmonės, tikintys, kad Kita yra blogai, sėkmingai naudojami kare. Kurkime taiką, ir turtingą kultūrą, pagrįstą meile ir kiekvieno žmogaus vertinimu.

VŠĮ Įvairovės ir edukacijos namai

Daugiau nuotraukų mūsų facebook’o puslapyje>>

Parašykite komentarą