Užaugusi be tėvo

Išplėstinė šeima: mama, močiutė, aš, „sesuo“ ir jos mama 

Daugelis mano situaciją įvardytų tradiciškai – esu iš „nepilnos šeimos“: augusi tik su mama ir močiute. Aš patikslinčiau – mano šeima buvo „išplėstinė“: turėjau draugę, su kuria buvom auginamos kaip seserys „nuo vežimuko laikų“, t. y. kai gimiau, jai buvo beveik metukai. Mūsų mamos buvo ne tik bendradarbės, bet ir geros draugės.

Mamas tarpusavyje vadindavome daugiskaita – „mamomis“, žinoma, į jos mamą (kaip ir ji į mano), kreipdavausi „teta“, tik mano močiutę abi vadindavome „močiute“, nes atrodydavo kaip ir bendra.

Kartu praleisdavome daugybę laiko: iš pradžių suvesdavo mamos, kurios po darbo ir savaitgaliais dažnai būdavo kartu. Tuo pačiu metu važiuodavome atostogauti prie jūros, o kai paaugome, vykdavome į Kauną aplankyti parodų (beje, mamos – ne humanitarės: manoji – ekonomistė, su aukštuoju, o draugės – baigusi statybos technikumą). Su drauge esame praėjusios visus seserų bendravimo etapus: pykdavomės ir vėl taikydavomės. Manau, kad susitikusios kitomis aplinkybėmis (sakykime, stovykloje ar kokiame nors būrelyje…) net nebūtume susidraugavusios. Niekad viena kitai pernelyg nepatikome. Aš, kaip jaunesnė, susierzindavau, kad ji vis taikosi pamokyti mane gyvenimo išminties, bėgdavau skųstis močiutei, kuri patardavo: „O tu sakyk jai: metais vyresnė, bet metais kvailesnė.“

Tokią glaudžią draugystę-seserystę išlaikėme iki šiol. Tik nesutarimus „išaugome“. Viena apie kitą žinome kur kas daugiau nei paprastos draugės, nors susitinkame gana retai. Ji liko gimtajame mieste, ištekėjo, dirba darželyje auklėtoja, kartu su vyru pedagogu augina keturis vaikus. Vaikams atiduoda viską, kas geriausia: jie kūrybingi, lanko muzikos mokyklą, mokosi piešti. Aš ištekėjau būdama 19, bet po pusantrų metų išsiskyriau. Vėliau buvo dar kelios rimtos draugystės, pragyventi treji metai su vyru nesusituokus. Tikėjau, kad myliu, nors ką iš tiesų reiškia mylėti supratau kur kas vėliau – kai į mano gyvenimą atėjo moteris ir viskas susidėliojo į vietas. Čia apie tai kalbėdama tiesiog noriu parodyti, kokiais skirtingais keliais pasuka dvi maždaug tas pačias sąlygas vaikystėje turėjusios mergaitės ir bent šiek tiek paneigti paplitusį įsivaizdavimą, jog seksualinė orientacija priklauso tik nuo to, kiek vaiko gyvenime dalyvauja (arba ne) priešingos lyties suaugusieji.

Mergaitiškas auklėjimas?..

Jau užaugusi ir atsigręžusi atgal suvokiu, kaip teisingai buvau auginta: man buvo suteikta pakankamai laisvės ir atsakomybės, kad išmokčiau su ja elgtis. Pavyzdžiui, jau pradinėse klasėse mama manimi pasitikėdavo ir nesidomėdavo, ką veikiu ne namie, sakydavo: „Grįžk iki tamsos, o žiemą – iki 21 val., kitaip man bus neramu, kad tau galėjo kas nors nutikti.“ O pagrindo nerimauti būtų buvę – esu iš tų tyliųjų padaužų, kuri vieną akimirką dar stato smėlio pilį, o kitą – jau, žiūrėk, kopia ant aukščiausio žaidimų aikštelės gaublio taško, įsisupa sūpynėmis taip, kad jos beveik persiverčia per viršutinę ašį, patikrina, ar įmanoma statybininkų paliktu siauru vamzdžiu nusigauti į kitą griovio pusę, o tada lyg niekur nieko grįžta namo ir žaidžia su lėlėmis, kurių man niekad nebūdavo gana – ir visas iki šiok esu išsaugojusi, tik ne su pirktiniais, o su savo pačios siūtais drabužėliais…

Neprisimenu, kad iš mamos ar močiutės būčiau girdėjusi ką nors panašaus į „nesielk kaip berniukas“, kai grįždavau apsidaužiusi, nubalnotais keliais ar su „fanaru“ paaky. Juk aš žaidžiu! O sustabdyti žaidžiantį vaiką – misija neįmanoma. Tiesa, bandyta tą mano energiją nukreipti mažiau pavojinga linkme: pasiūlė lankyti krepšinio treniruotes. Deja, šis užsiėmimas man netiko. Lankiau tik todėl, kad man atrodė – jeigu mesiu, atrodys, jog neturiu valios (o rodyti valią ten tikrai buvo kur – sportinė klasė, po dvi treniruotes kasdien, be savaitgalių ir net be atostogų). Po trejų metų „pabėgau“ į dailės mokyklą. Beveik tuo pat metu pradėjau vaikščioti ir į fantastų klubą, domėjausi astronomija ir svajojau kada nors nuskristi į kosmosą. Ir net į galvą nebūtų atėję, kad tai – „vyriška veikla“. Nepastebėjau, kad vyrų kosmonautų daugiau, kad net filmuose ar knygose pagrindiniai veikėjai – jie. Man atrodė, kad visi mes turime daugmaž vienodas sąlygas.

Neklauskite apie tėtį – nežinau

Gyvendama tik su mama ir močiute, nesijaučiau nevisavertė, mokykloje dėl to taip pat nepatyriau didesnių nepatogumų, išskyrus tai, kad kai kuriais atvejais, kai būdavo pildomi dokumentai, tekdavo kelis kartus kartoti įmantrų tėvavardį (tikriausiai mamos sugalvotą) – retai kada jį pavykdavo taisyklingai užrašyti iš klausos. Tiek man, tiek kitiems būdavo aišku: yra vaikų, kurie auga šeimose su abiem tėvais, yra tokių, kurie auga su vienu iš jų. Arba – kaip mano geriausia darželio draugė – tik su seneliais (jos tėvai gyveno kitame miesto gale, kodėl taip buvo, mes, vaikai, nežinojome ir nesiaiškinome, priėmėme natūraliai…).

Įdomu tai, kad tėvo buvimo šeimoje nepasigesdavau. Išskyrus gal vieną paauglišką pamąstymą: „Aha, jei turėčiau tėtį, jis gal leistų mane lankyti aeroklubą…“ – reikėjo raštiško tėvų sutikimo, o mama jo nedavė, nes pasakė, kad tai pernelyg pavojinga. Ne dėl to, kad „pavojinga mergaitei“, bet pavojinga apskritai. Sutikite, tokia priežastis norėti, kad šeimoje būtų ir tėvas, ne pati rimčiausia… Juk nežinia, gal kaip tik jis būtų pasakęs, kad mergaitė ir lėktuvai yra nesuderinami.

Tikrai į keblią padėtį patekau tik per abiturientų išleistuvių balių. Pirmąjį šokį vaikinai turėjo šokti su mamomis, merginos – su tėčiais. Ir ką – apsižiūrėjau, kad prie stalo iš mokinių likau tik aš. Ką jaučiau? Buvau tiesiog suglumusi. Ne nuliūdusi, ne supykusi, bet – nustebusi, kodėl tokia keista tradicija. Tačiau ilgai stebėtis neteko – pašokęs pusę šokio su savo dukra, prie manęs priėjo suolo draugės tėtis. Buvau jam dėkinga, nes likti vienai, kai visi šoka, labai nejauku.

Dar vienas prisiminimas – jau iš studijų laikų. Buvau gal ketvirtakursė, kai išėjo iš kalbos, jog neturiu tėvo. Vienos kursiokės reakcija: „Hm… o neatrodė…“. Sakau: „O turėjo iš ko nors matytis?“ – „Aišku, tokie vaikai turėtų būti suvaržyti, uždari, jie turi daugybę kompleksų… O tu šilta, bendraujanti, mokanti elgtis su vyrais“. Teisybės dėlei, turėčiau pridurti, kad vaikystėje mano aplinkoje tų vyrų nelabai ir buvo (trys dėdės, kurie gyveno kituose miestuose, gerokai vyresni pusbroliai, kuriuos matydavau tik kartą per kelis metus…). Iš kur išmokau bendrauti, neturėdama šalia pavyzdžio? Nežinau…

Kas iki šiol nervina – tai klausimai: „O kur tavo tėvas?“ „Negi neįdomu būtų sužinoti, kas jis? Pamatyti?“ Tikrai – apie jį žinau mažai, išskyrus tai, kad buvo vedęs, spėju – didžioji mano mamos meilė. Kartais dar ateidavo aplankyti, kai buvau vienerių, gal pusantrų… Tą laiką prisimenu miglotai, tik tiek, kad kažkodėl jo bijodavau, verkdavau. Ir kartą pasakytus močiutės žodžius: „Nebijok, jis išėjo ir daugiau nebegrįš.“ Netikiu, kad tokia reakcija kildavo dėl to, jog jis buvo blogas žmogus. Tiesiog tokio amžiaus vaikai dažnai nemėgsta „svetimų“ – o prie jo retų pasirodymų nebuvau pripratusi. Ir kiti svetimi žmonės nepatikdavo. Jei kas nors – nesvarbu, vyras ar moteris – įsivaizduodavo, kad metų ar poros vaiką galima glebėsčiuoti kaip žaisliuką liurlenant „utiu tiu tiu koks meilutis“, – vydavau šalin žodžiais: „Bėk, bėk!“

Taigi nejaučiu jokios nuoskaudos, jokio pykčio, kad mano vaikystė prabėgo be tėvo. Pyktis kyla tik tuomet, kai kiti man sako: „Negali būti, kad taip visiškai neįdomu? Gal sąmoningai tą neigi, neleidi jausmams pasirodyti, bet jie lieka kažkur pasąmonėje.“ Tarsi tie, kurie taip kalba, geriau žino, ką turėčiau jausti. Pasakysiu tiek – jaučiu pilnatvę.

Apie povandeninius rifus

Galiu drąsiai teigti, jog mano vaikystės šeima – aš, mama ir močiutė – buvo mano tvirtovė. Saugi ir graži. Vis dėlto matau čia ir povandeninių rifų, apie kuriuos norėčiau perspėti.

Iš esmės vaikas tokiu atveju yra auginamas „šiltnamio“ sąlygomis: jam stengiamasi duoti tai, kas geriausia, tačiau dažnai jis lieka nepamatęs, kaip šeimoje bendrauja du suaugę žmonės, gyvenimo partneriai: kaip jie sprendžia konfliktus, kaip ieško kompromisų, kaip derina skirtingus suaugusiųjų poreikius. „Vaiko ir motinos“ ar „vaiko ir tėvo“ santykis paremtas globa: suaugusysis yra duodantis, vaikas – priimantis, todėl tas modelis linkęs išlikti ir suaugus. Vienas kraštutinumas – žmogus lieka „amžinu vaiku“ ir iš savo partnerio reikalauja tokios pat atsiduodančios meilės, kokią vaikystėje patyrė iš tėvų, kitas – visiškai priešingai, tampa itin atsakingu, „pasiaukojančiu suaugusiuoju“ pagal jį užauginusio mamos/tėvo pavyzdį: yra linkęs prisiimti visą atsakomybę už savo partnerio gyvenimą, nepalikdamas kitam jokios tos atsakomybės dalies. Norint tai „peržengti“ reikia nemažai pastangų, nuolatinio budrumo suvokiant, kad partneris lygiai taip pat yra atsakingas už bendrą gyvenimą.

O mamai / tėvui, kurie augina vaiką vieni, svarbiausia nemanyti, kad jam ko nors trūksta, ir nesistengti atstoti viso pasaulio. Gyventi ne juo, o šalia jo.

Neringa

One Comment įrašui "Užaugusi be tėvo"

  1. Julija sako:

    Puiki istorija, labai įkvepianti, šilta ir laužanti nereikalingus stereotipus. Šaunu :)

Parašykite komentarą