Smurtas šeimoje – kodėl kalbama apie lytį?

Praėjo jau metai nuo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigaliojimo, ir šia proga buvo suorganizuotos kelios konferencijos. 2012 m. gruodžio 7 d. vyko LRS Žmogaus teisių komiteto ir moterų organizacijų rengta konferencija Seime, o 2012 m. gruodžio 17 d. – LR Policijos rengta konferencija.

Dalyvavau abejose konferencijose: vienoje skaičiau pranešimą, kitoje klausiausi įdomių kolegų pranešimų. Deja, pareigūnų rengta konferencija šiek tiek nustebino. Tiksliau, nustebino diskusija, kurioje iškėliau dėl lyties aspekto, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje. Dar tiksliau – nustebino diskusijos nebuvimas, beveik vienbalsis valstybės atstovų sutarimas, kad to niekam nereikia.

Pareigūnai abejoja savo teikiama statistika?

Vienaip ar kitaip, lyties aspektas nuolat iškildavo visų konferencijos dalyvių kalbose. Pavyzdžiui, atidarydamas konferenciją, Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pavartojo mums visiems suprantamą, bet turbūt į kitas kalbas neišverčiamą frazę „duoti žmonai į kailį“. Tai, kad susidūrė su smurtautojais vyrais ir nukentėjusiomis moterimis, patvirtino ir kiti pranešėjai.

Tomas Babravičius iš Policijos departamento išskirstė smurtą pagal lytis: pasirodo, 9 proc. smurto artimoje patiria vyrai, tačiau nužudymų šeimoje atvejais, jų skaičius sudaro net 60 proc. Pranešėjas tai paaiškino kita mums gerai žinoma fraze – „berniukai juk neverkia.“ Suprask, jie kenčia iki paskutiniosios akimirkos nesiskųsdami. Kol neužmuša.

Vilniaus moterų namų direktorė Lilija Vasiliauskienė priminė, kad jau daugelį metų visame pasaulyje pripažįstamas toks reiškinys, kaip „sumuštos aukos sindromas“, kuomet prievartavimų ir ilgamečio smurto nebegalinti pakęsti ir nematanti kitos išeities moteris nužudo savo partnerį. Kartais kalėjimuose moterys pastebi, kad dauguma nuteistųjų už vyrų nužudymus turi tą pačią ilgamečio smurto patirtį. Į šią pastabą pareigūnas atsakė atlaidžia šypsena. „Kas ta pikta moteris?“, – nusistebėjo vienos ministerijos atstovės už nugaros. Deja, tiesiogiai su aukomis dirbančių organizacijų patirtis vis dar neįtikina valstybės atstovų. Galbūt dėl to jų atstovų tarp konferencijos pranešėjų nebuvo.

Kaip įsikarščiavęs metė velionis Julius Veselka praeitų metų laidoje „Valanda su Rūta,“ statistika, parodanti, kad smurtas šeimoje labiausiai paliečia moteris – tai tik „lesbiečių ir feminisčių“ išmislas. Tačiau dabar statistiką teikia jau nebe nevyriausybinės organizacijos, o Policijos departamentas. Keista girdėti, bet jos tikslumu abejoja net patys pareigūnai, kurie tą statistiką pristato. Juk jei vyrai tikrai tiesiog „neverkia“, tai smurtas prieš vyrus – labai paplitęs latentinis nusikaltimas, ir dėl to reikėtų kažką daryti?

Kas tas „smurtas dėl lyties“?

Iškeldama klausimą dėl lyties aspekto, pabrėžiau, kad ne visi smurto šeimoje atvejai yra dėl smurto dėl lyties atvejai. Tačiau vis dėlto tokių atvejų yra, ir dėl to sutaria visos organizacijos, dirbančios su smurtu artimoje aplinkoje. Lietuvoje, deja, vis dar gyvena moterų, kurioms smogiama su žodžiais „tylėk, boba.“ Iš kurių reikalauja tarnauti vyrui, nes jis vyras, ir pakęsti žeminimą, nes ji – tik moteris.Net jei tokių moterų tebūtų 10-15 procentų, jos nusipelno dėmesio ir apsaugos. Tačiau moterų organizacijos teigia, kad jų gerokai daugiau, kad smurtas gana dažnai būna susijęs su žeminančiu požiūriu į moterį. Kaunovyrų krizių centro atstovė diskusijoje paminėjo, kad jų yra „maždaug pusė“; kitiems vis dėlto įskiepytos pagarbaus elgesio su moterimis taisyklės, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jiems sunku jų laikytis.

Tuo tarpu tarptautinė teisė teigia, kad netgi smurto abipusiškumas nereiškia, kad nereikia taikyti apsaugos priemonių.

Tarptautinė teisė: būtina saugoti ir nuo diskriminacijos

Tiek Jungtinių Tautų Konvencijos dėl visų diskriminacijos formų panaikinimo moterims, tiek Europos žmogaus teisių konvencijos kontekste kalbama ne tik apie smurtą apskritai, bet išskiriama ir smurto lyties pagrindu (angl. gender-based violence) sąvoka.

Valstybės pripažįstamos pažeidusios savo pozityvias pareigas kovoti su smurtu dėl lyties tais atvejais, kai demonstruojamas abejingumas moters padėčiai. Pavyzdžiui, nepaisant pakartotinių smurto atvejų, jie nagrinėjami paviršutiniškai, labai lėtai, nesuteikiama tinkama apsauga, visa įrodymų našta tenka pareiškėjai.

Opuz v Turkey byloje, nagrinėtoje Europos žmogaus teisių teisme (2009), abejingumas nulėmė ne tik ilgametį smurtą, bet ir moters motinos mirtį. Pažymėtina, kad Turkijoje veikė smurto šeimoje įstatymas, sukurta prieglaudų sistema, tačiau konkrečiai pareiškėjai tai nepadėjo. Teismas atsižvelgė į tai, kad šioje byloje pastebimas bendro pobūdžio nereagavimas (ang. overall unresponsiveness) į jos pagalbos prašymus. Be to, smurto prieš moteris šeimoje statistika Turkijoje siekė net 80 proc. visų smurto šeimoje atvejų (kaip ir Lietuvoje). Todėl valstybė ne tik pažeidė pareigą apsaugoti žmogų nuo smurto – ji taip pat pareiškėją diskriminavo, nes ši buvo moteris – viena iš daugelio, patiriančių tokį smurtą.

Turkijoje – tikrai daug blogiau?

Diskusijoje sulaukiau replikų, kad negalime lyginti Lietuvos su Turkija. Nes ten – baisu, o pas mus Lietuvoje „jokios moterų diskriminacijos nėra“. Kyla klausimas, ar tikrai Turkija daug „baisesnė“ šalis už Lietuvą? Teko Stambule skaityti paskaitas apie žmogaus teises, įskaitant moterų teisių klausimus. Kai kurios merginos, nepaisant galvos dengiančios burkos, mąstė progresyviau už daugelį Lietuvos moterų. Iš jų ir pati daug ko mokiausi.Visada verta pagalvoti, ką ir su kuo lyginsime. Jeigu jau lyginti moterų Turkijoje ir moterų Lietuvoje situacijas, tai nelyginkime geriausio su blogiausiu. Lyginkime geriausią su geriausiu, ir blogiausią su blogiausiu. Venkime islamofobijos – kultūros nurašymo vien dėl to, kad tai – musulmoniška kultūra.

Jei bijome Turkijos, galime pasižiūrėti į bylas, susijusias su ES nare Bulgarija. Pagal jau minėtą JT konvenciją, ši valstybė ne vieną kartą pripažinta pažeidusi pareigą apginti moteris nuo smurto lyties pagrindu (V. K. v Bulgaria (2011), Isatou Jallow v. Bulgaria (2012). Šiuose sprendimuose buvo pabrėžta, kaip ir daugybę kartų anksčiau, kad „tradicinis požiūris į moterį, dėl kurio moterys subordinuojamos vyrams, prisideda prie smurto prieš moteris“. Tą komitetas, veikiantis pagal šią Konvenciją, pripažino dar 1992 m. rekomendacijoje Nr. 19. Bulgarijos pasiteisinimas, kad moterys tikrai nediskriminuojamos Bulgarijoje, gal net greičiau atvirkščiai, nesuveikė.

Klausimas, ar mūsų patikinimas suveiktų? Tai priklausytų nuo konkretaus atvejo faktų visumos. Galbūt vienos pareiškėjos atveju Lietuvos teisėjas ir visa teisėsaugos sistema bus pakankamai jautrūs. O galbūt ne. Neturėdami aiškiai suformuluoto tikslo ginti nuo tokio smurto, vengdami apie tai atvirai kalbėtis, žaidžiame loteriją. Kaip pasiseks.

Esamos teisinės bazės korekcijos

Taigi, kaip reikėtų koreguoti esamą teisinę bazę, norint visiškai įgyvendinti Lietuvos pareigas tarptautinės teisės atžvilgiu? Ar reikėtų priimti tokį įstatymą, koks priimtas Ispanijoje, kuris kalba tik apie smurtą prieš moteris šeimoje? Be abejonės, atsakymas neigiamas. Lietuvos lyčiai neutralus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas šiuo aspektu yra geras. Valstybė turi ginti visus – tiek moteris, tiek vyrus, tiek vaikus ir senelius nuo smurto artimoje aplinkoje.

Tačiau kadangi įstatymas vis dėlto dažniausiai taikomas vyrams, situacija tampa dviprasmiška. Kai kurie vyrai pradeda jaustis taip, tarsi prieš juos būtų planuojamas slaptas sąmokslas. Iš įstatymo priėmimo jie pasimoko tik to, kad valstybė žada daugiausiai juos bausti (tai gal dėl to, kad jie – vyrai?). Susidaro įspūdis, kad patyliukais diskriminuojami vyrai – dėl to buvo nuogąstaujama ir Bulgarijoje.

Tik deklaravus problemą, ją pripažinus – taip, vyrai smurtauja, nes yra uždaryti į „tikro vyro“ dėžutę, kuri verčia visada būti kietam ir skausmą išreikšti į išorę – būtų nusitaikyta į priežastis. Galbūt kovojant su lyčių vaidmenų stereotipais (JT konvencijos 5 straipsnis) pradėtų aiškėti ir daugiau smurto prieš vyrus atvejų – jei nebebūtų taip svarbu būti tuo supervyru, kuriam niekada neatsitinka nieko blogo.

Nesiūlau teisinės bazės keisti iš pagrindų, tačiau siūlyčiau nenaikinti Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos, nekeisti jos neutraliu dokumentu (kaip dabar siūloma). Kažkurioje vietoje – įstatymo raidėje arba poįstatyminiuose strateginiuose dokumentuose – būtina nurodyti, kad valstybė pasiryžusi kovoti ne tik su smurtu apskritai, bet ir su smurtu lyties pagrindu. Kaip vieną iš prevencinių priemonių, reikėtų numatyti ne tik aiškinimą, kad smurtas yra negerai ir už tai baudžiama, bet ir programas, kurios padėtų atsikratyti stereotipinio požiūrio į lytis.

Tik tą įvardinus, galėsime žengti toliau, po truputėlį suvokdami, kad žmonai niekada negalima „duoti į kailį“. Ne dėl to, kad už tai laukia valstybės bizūnas, o dėl to, kad moteris nėra kailinis žvėrelis. Jokiais atvejais, juokaujant ir kalbant rimtai.

Laima Vaigė, Mykolo Romerio Universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto dėstytoja,

Šaltinis: delfi.t

 

Parašykite komentarą