Moterų istorijos: drąsiai kalbu

Nesu kantri, bet šioje istorijoje kantrybės turėjau kęsti tai, ko išvis neturėčiau patirti, ko niekas neturėtų patirti. Smurtas. Patyriau jį ir fizinį, ir psichologinį. Tiksliau pasakius, psichologinį smurtą patiriu iki šiol. Gydausi ir laižausi žaizdas, nors palikau mane žeminusį vyrą prieš 2 metus 10 mėnesių. Tai buvo vienas iš geriausių mano sprendimų, kokį esu priėmusi savo gyvenime. Mes neturime kęsti pažeminimo, skausmo, nepagarbos. Mes turime teisę būti laimingos tokios, kokios esam. Mes neturime savęs versti būti, kuo nesame, apsimetinėti. Buvau ne savimi dvejus metus, moterimi be veido, be nuomonės, be pagarbos sau, buvau tiesiog marionetė. Buvau pamynus visus savo principus, savo gyvenimo siekius, moralę, savigarbą.

Mano istorija lyg ir niekuo neišsiskirianti, bet skausminga. Sutikau žmogų Anglijoje. Tikėjausi kažko išmokti ten būdama ir grįžti namo, į Lietuvą. Viskas apsivertė aukštyn kojom po to, kai sutikau savo dukrytės tėtį. Jis taip įtikinamai asistavo, kad pasidaviau jo kerams. Nebuvau jaunutė naivi mergaitė, man jau buvo 25 metai. Tačiau tuo metu nemačiau jokių pavojaus ženklų, kad gali būti blogai, buvau užsidėjusi rožinius akinius. Atrodė, kad mylėjau žmogų labiau nei pačią save, o gal tai ir buvo mano klaida. Dar būdama laiminga, sužinojau, kad esu nėščia. Laukiausi mažo stebukliuko. Tai buvo kažkas nepaprasto. Nešioti mylimo vyro kūdikį po savo širdimi. Teko priimti skubius sprendimus. Nusprendžiau gimdyti Lietuvoje. Norėjosi, kad šalia būtų mama, artimieji. Buvo sunku išvažiuoti, paliekant vyrą 6 mėnesiams. Dabar džiaugiuosi, kad tada priėmiau tokį sprendimą. Gimus mano mergytei, buvau pati laimingiausia mama, apsupta savų žmonių rūpesčio, meilės, dėmesio. Trūko tik vieno žmogaus šalia, mažylės tėčio. Deja, jis nesugebėjo susitvarkyti dokumentų, kad galėtų atvažiuoti tik gimus mūsų kūdikiui. Atskrido pas mus, kai dukrytei buvo 1,5 mėn. Jau pirmas dienas pastebėjau kitokį jo elgesį. Kažkur dingo jo švelnumas, dėmesio rodymas, šalia buvo žmogus, kurio, rodės, net nepažįstu. Mūsų lankymą jis priėmė kaip eilines atostogas, gėrė alų ir pyko, kodėl negaliu jam rodyti tiek daug dėmesio, kiek jis jo nori. Buvo liūdna ir skaudu. Niekada nepamiršiu, kaip per tas trumputes jo atostogas šalia mūsų, jis rėkė ant mano sesės. Nebuvo jokios rimtos priežasties, bet jis rėkė taip, kad privedė du žmones iki ašarų. Žiūrėjau į jį ir galvojau, kur dingo mano žmogus, kurį myliu, kuris taip pat moka mylėti. Jam išskridus, pajaučiau palengvėjimą. Ėjo laikas ir man teko apsispręsti, likti Lietuvoje ar grįžti į Angliją. Jau tada kažkas viduje kuždėjo, kad mano namai čia – Lietuvoje, kad man niekur nereikia skristi. Deja, sprendimą priėmiau kitokį, nei kuždėjo širdis, grįžau į Angliją. Grįžau ten, kur manęs neturėjo būti.

Viskas buvo kitaip nei prieš man išvažiuojant. Ėjo dienos, o mano ilgesys namams nemažėjo, nes čia ant manęs buvo rėkiama be priežasties, čia aš vaikščiojau ant pirštų galiukų, susigūžusi, kad tik išvengčiau žeminimo, pykčio.

Aš suvokiu, kad viskas prasidėjo po to, kai mums gimė nuostabi mergytė. Galbūt ir aš pasikeičiau ir nemokėjau dėmesio padalyti jiems abiem po lygiai. Tik nemanau, kad dėl to turėjau būti žeminama, engiama. Pradėjau bijoti savo mylimo žmogaus. Niekada gyvenime iki jo nesu susidūrusi su žmonėmis, kurie keltų balsą ir taip su manim elgtųsi. Galbūt iš šono atrodyčiau kaip įsižeidusi mergaitė, bet tai nebuvo tik įžeista savigarba. Aš buvau gniuždoma vis labiau su kiekviena diena. Tokie žodžiai, kaip „kalė“, tapo vos ne kasdienybe, tik reikėjo nors kiek neįtikti savo partneriui. Vis labiau užsisklęsdavau savyje, bijodavau bendrauti su žmonėmis, atrodė, esu visiška nevykėlė, jei su manimi taip elgiasi. Kaltinau save, kad kažką ne taip darau, jei esu taip negerbiama. Manyje buvo sumišę du jausmai ‒ gėda ir kaltė. Buvo gėda kam nors pripažinti, kad savo mylimo žmogaus akyse esu niekas. Atėjo ruduo ir manęs atvažiavo aplankyti mylimi žmonės iš Lietuvos. Tik tada pamačiau, kaip gyvenu paskutinius pusę metų. Buvau tarnaitė savo namuose. „Atnešk vandens! Padaryk arbatos! Paimk lėkštę!“ Tokie įsakymai buvo mano kasdienybė. Įvyko pirmas apsistumdymas. Mano mylimas žmogus mane stūmė taip, kad nulėkiau nuo lovos. Tuo metu jaučiausi kaip mažas išsigandęs vaikas, kuriam norėjosi bėgti pas mamą ir jai pasiguosti. Tą kartą taip ir padariau. Pasiėmiau mažylę ir su draugėmis išskridau namo į Lietuvą.

Deja, bet ir vėl padariau klaidą. Patikėjau tada dar mylimo žmogaus žodžiais, kad jis pasikeis. Praėjus dviem mėnesiams, grįžau atgal į Angliją. Įskaudinau savo šeimą, artimiausius žmones, nes visiems pranešiau, kad grįžtu pas mane skaudinusį žmogų paskutinę minutę prieš skrydį.

Tai buvo viena iš mano didžiausių klaidų gyvenime. Kad jis pasikeitė, atrodė tik patį pirmą mėnesį. Praėjus mėnesiui po mano grįžimo ir tik pradėjus dirbti, buvau pirmą kartą jo sumušta. Ėjau į darbą su pamėlusiu veidu ir ausim, teigdama visiems, kad nukritau nuo laiptų. Žinoma, tuo niekas netikėjo ir klausė, kuo gali man padėti. Tą kartą jis pasimokė, visus kitus kartus mušdamas trenkdavo ten, kur mėlynių taip nesimatys, nes jas uždengs rūbai. Taip kentėjau metus. Savo namuose jaučiausi kaip kalėjime, niekam nereikalinga ir nemylima. Džiaugiuosi tuo, kad mano kantrybė nebuvo begalinė. Po paskutinio jo išpuolio, kai trankė mane į sieną ir kandžiojo, iškviečiau policiją. Anglijoje tokiais atvejais namuose iškart pradeda lankytis socialiniai darbuotojai ir psichologas. Jų dėka įgijau drąsos ir nusprendžiau nekentėti ir palikti žmogų, kuris mane žemino, skaudino ir elgėsi, kaip neturėtų elgtis. Paskutinis lašas buvo, kai jis pagrasino išmesti mane iš namų ir atimti dukrą be galimybės ją dar kada nors pamatyti. Tą pačią minutę susikroviau daiktus ir pabėgau iš namų. Įtraukdama į tai draugę su dukryte, nes tuo metu jos laikinai buvo pas mus apsistojusios. Susikroviau tik pagrindinius daiktus ir bėgau net nežinodama, kur prisiglausiu.

Dėkoju Gyvenimui , kad turiu nuostabius tėvelius, kurie visada šalia ir mane palaiko. Jiems padedant, grįžau atgal į Lietuvą. Esu čia jau beveik trejus metus. Deja, bet mano mažylės tėtis nesikeičia. Nors ir nepatiriu fizinio smurto, patiriu ne ką lengvesnį psichologinį smurtą ir, deja, ne tik aš, bet ir mano tėvai. Sulaukiu jo nuolatinių skambučių . Per šiuos metus galiu suskaičiuoti ant pirštų dienas, kada jis neskambino. Jei neprisiskambina man, skambina mano tėvams. Jei neprisiskambina jiems, tada pradeda rašinėti žinutes kai kuriems mano draugams. Gaunu skaudinančių žinučių ir laiškų su begale įžeidimų ir grasinimų. Sulaukiu skambučių net ir darbo numeriu, mane šmeižiančių laiškų mano darbdaviams. Vienintelis šansas su juo gerai sutarti ‒ tai visiškai jam paklusti ir vėl tapti marionete, neturinčia savo nuomonės, savo norų, tiesiog pamiršti save. Bet aš nesiruošiu jam pasiduoti. Kovosiu iki tos dienos, kol jo nebeliks mūsų gyvenime, tikiu, kad tokia stebuklinga diena ateis. Tikiu, kad ateis diena, kai nebereikės išjungti telefono garso, kai nebereikės verkti ir bijoti, kai galėsiu ramiai atsikelti rytą ir negalvoti, kad jis ir vėl šiandien kankins savo šnekom, kaltinimais, grasinimais ir šmeižtu.

Tas žmogus niekad nepripažino savo kaltės. Nuo pat pradžių kaltino tik kitus. Visiems saviems žmonėms pasakoja, kad jį palikau, nes mane įkalbino pavydžios draugės. Po visų persekiojančių skambučių, žinučių, laiškų, jis sugeba tik atsiprašyti ir vėl kartoti viską iš pradžių, teigdamas visiems, kad neleidžiu jam bendrauti su dukra. Tuo tarpu mūsų mažoji mato, kiek kartų jis skambina, kaip šneka, ir vis labiau nuo jo tolsta. Nebenori net telefonu kalbėti. Jis atskrenda kada nori jos aplankyti, kalba su ja nors ir trumpai, bet praktiškai kiekvieną dieną. Įjungiame Skype beveik kiekvieną savaitgalį. Pikčiausia, kad jis teigia, jog visi pykčiai yra dėl dukrytės, kai iš tikrųjų kaip ir ankščiau jis vis dar bando kontroliuoti mane. Pikta, kad norėdama atsikratyti tokios gyvenimo dalies, turiu pereiti per ugnį ir vandenį, bet, kaip sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Ir aš esu stipri, kad ir kaip kartais norisi nuleisti rankas ir pasiduoti ‒ to nebus. Aš būsiu stipri iki galo.

Todėl visada teigsiu, kad mums reikia apie tai garsiai kalbėti. Vienai visa tai iškęsti būtų be galo sunku. Turbūt jau seniai būčiau grįžusi pas jį, neištvėrusi nuolatinės įtampos, skausmo, streso, grasinimų, jei ne mano mylimi žmonės. Turiu be galo daug žmonių, kurie yra visada šalia ir mane palaiko. Moterys, kalbėkime apie tai. Žinau, kad labai sudėtinga apie tai prabilti, gėda, jautiesi kalta. Bet net neįsivaizduojat, kiek daug aplinkui gerų žmonių, kurie padės ir gali padėti. Tik prabilkime apie smurtą, nesvarbu, fizinis jis ar psichologinis. Kalbėkime!!

www.ivairiseima.lt

Norite papasakoti savo istoriją? Pasidalinkite savo patirtimi ir suvokimais – tai stiprina ir palaiko ne tik Jus, bet ir aplinkinius. Rašykite: ivairovesnamai@gmail.com. Konfidencialumą garantuojame.

Parašykite komentarą