Moterų istorijos: yra kitas kelias

Daugeliui žodis „smurtas“ tiesiogiai asocijuojasi su fiziniu smurtu. Fizinio smurto nesu patyrusi, tačiau neką mažesnis yra psichologinis, kurį patyriau vaikystėje. Tik dabar, būdama suaugusi, galiu suprasti ir pripažinti, kas tai buvo iš tikrųjų. Vaikystėje man turbūt atrodė, kad tai „normalu“, tiesiog nemačiau ir nežinojau, kad gali būti kitaip. Jei ir mačiau, tai tik savo draugų rate, ir tai – labai retai. Vėl grįždavau namo į savo kasdienybę.

Psichologinį smurtą patyriau iš tėvo, kartu jį patyrė ir mano mama. Mano tėvas niekada negerdavo, o jei kada ir išgerdavo, tuo metu būdavo pats nuostabiausias tėtis pasaulyje. Niekada nemušdavo. Išimtis – vienintelis kartas, kai sudavė diržu. Tada buvo žiema, o aš labai šaldavau, ir jis mane mušė per kelias poras kelnių. Iki šiol atsimenu, aš juokiausi. Iš karto po to nuvežė į turgų, nupirko naujus batus ir drabužių. Visada taip būdavo: pirma ką nors padarydavo, o vėliau atgailaudamas nešdavo dovanas. Aprėkti jam buvo beveik kasdienybė. Jeigu, atėjus rugsėjo 1-jai, man reikėdavo naujų batų, nes senuosius paprasčiausiai išaugdavau, ir sakydavau: „Tėti, man reikia batų“, jis atsakydavo: „Pernai pirkau.“ Tada prasidėdavo tirada: „Tau daugiau nieko nereikia, tik pinigų, aš tik dirbu patenkindamas tavo norus!“ Tai baigdavosi keiksnojimais, kokia „k…“ yra tavo motina ir kaip ji sugadinusi jam gyvenimą. Mano mama visada turėdavo iškentėti tokius tėvo išsišokimus, nes aukojosi dėl vaikų, nes, jos manymu, jiems rekalingi abu tėvai, nesvarbu, kokie jie. Neatsimenu, kiek kartų išeidavom iš namų ir kiek kartų grįždavom atgal. Po barnių visada buvo atsiprašymai ir pažadai, kad tai daugiau nesikartos. Deja, kartodavosi metų metus ir vis dar kartojasi. Kiekvieną kartą, kai man reikėjo ko nors naujo, kai buvo išnaudojama per daug elektros, kai tiesiog danguje šviesdavo pilnatis, kai per daug išleisdavome maistui, kai kas nors negero įvykdavo darbe, prasidėdavo riksmai, menkinimai, kaltinimai. Viskas prasidėdavo nuo elektros, o baigdavosi tuo, kokie visi aplinkui blogi, kaip visi sugadino jo gyvenimą – mano mama, močiutė ir, žinoma, aš, visi. Nuolat buvo kalama, kad pinigai gyvenime – svarbiausias dalykas, kad reikia mokytis ir net nesvarbu ką, svarbu – mokytis. Tuo pačiu metu jis nuolat kartodavo, kad esu nieko verta.

Vaikystėje labai dažnai sirgdavau, galima sakyti, sirgdavau dažniau nei eidavau į mokyklą. Dabar suvokiu, kad mano organizmas taip reguodavo į visus barnius. O kai sirgdavau, manimi rūpindavosi, nebūdavo šaukiama, visada būdavo rodamas dėmesys, perkami skanėstai, dėl nieko nereikėdavo kovoti. Gal todėl dabar, kai susergu, man visada norisi mandarinų.

Niekada nepamiršiu – kai man buvo vos septyneri, lankiau baletą Vilniaus mokytojų namuose. Mama tuo metu eilinį kartą buvo išėjusi iš namų ir mes gyvenome pas močiutę. Į baletą mane nuvedė močiutė, iš baleto atėjo pasiimti ji ir tėvas. Gatvėje sukėlė didžiausią skandalą, abu mane tempė į savo puses. Jei gerai pamenu, buvo ir policija įsimaišiusi.

Niekada nepamiršiu – kai mama slėpdavo kiekvieną kąsnį nuo jo ir rytais mums paduodavo. Jis maisto nepirkdavo. Vieną rytą išėjau į mokyklą, bet kažko teko grįžti atgal. Jis sėdėjo prie stalo, pjaustėsi dešrą, duoną, vaišino šunį. Prieš man išeinant, šaldytuvas buvo tuščias. Buvo skaudu.

Iki šiol nemoku pamėgti didžiųjų švenčių, nes jos man asocijuojasi su barniais, šeimos susiskaldymu, vienatve, ašaromis. Dar dabar  negaliu pamėgti daržo, nes jis man susijęs su prievarta, nes niekada nebuvo kreipiamas dėmesys, kaip jaučiuosi: jei visi dirba – ir tu ravėk.

Kai man suėjo šešiolika, mama galų gale ryžosi palikti tėtį ir išvažiavo į užsienį uždarbiauti. Tuo metu buvau pats laimingiausias vaikas pasaulyje, kad tėvai galų gale išsiskyrė. Niekas nepriekaištavo, kad gyvena del mūsų – vaikų. Žinoma, teko išklausyti skaudžius tėvo žodžius, kad mane paliko mama, kad niekam nesu reikalinga ir t. t.  Nuo tada per kiekvienas vasaros atostogas pradėjau ir aš važinėti į užsienį, kad užsidirbčiau ir nebereikėtų tėvo prašyti naujų „batų“. Jis toliau mane įžeidinėdavo ir žemindavo, sakydamas, kad žino, kokiu būdu aš uždirbu pinigus. Toliau menkino mano savivertę. Mokykloje nebuvau pirmūnė, visiškai nenorėjau mokytis. Neturėjau draugų, nes, pasak tėvo, draugai nereikalingi, jie tik nori tavimi pasinaudoti. Niekada nesuprasdavau, kodėl man viskas nesiseka, kodėl nesugebu mokytis, kodėl nesugebu taupyti, kodėl kartais pati užšaukiu ant vaikų. Dabar suprantu, kad tai, kas buvo įdiegta nuo vaikystės, nėra taip lengvai pakeičiama.

Ištekėjau pakankamai anksti. Tik vėliau suvokiau, kad ieškodama tėviškos meilės. Tik aš ištekėjau laimingai, už visiškai kitokio žmogaus nei mano tėtis. Ir esu laiminga, pagaliau esu laiminga. Vaikystėje visada įsivaizduodavau vyrą, priešingą tėčiui, gal dėl to gyvenimas man atsiuntė tokį, kokį turiu.

Gyvenimas susiklostė taip, kad sukūrus šeimą, kurį laiką toliau su vyru gyvenom pas tėtį. Vėl buvom žeminami, nuolat kildavo barnių, nors patys viską pirkdavom. Tėvui pinigai visada buvo pirmoje vietoje, ir, neduok Dieve, bus išnaudota elektra ir teks už ką nors daugiau mokėti.

Vėliau gyvenimas taip susiklostė, kad išvažiavom į svečią šalį ir ilgus metus nebegyvenau su savo artimaisiais. Per tuos metus gyvenimas privertė daug ką suvokti. Pernai vasarą buvom grįžę į Lietuvą. Eilinį kartą kilo barnis, nes mama tėvui nepasakė (tarp kitko, ji vėl gyvena su juo), kad mėnesio pabaiga ir reikia mokėti mokesčius. Vėl kilo skandalas, vėl buvo šaukiama, rėkiama. Aš verkiau, verkiau suvokdama, kad taip pragyvenau aštuoniolika metų. Visada tai priėmiau lyg savaime suprantamą dalyką, lyg toks elgesys būtų normalus. Tik suaugusi supratau, kad taip neturi būti, kad toks gyvenimas su nuolatiniais žemininimais toli gražu nėra normalus.

Tėvai, net nesusimąstydami dėl savo elgesio, taip sugniuždo jauną augantį žmogų, jo asmenybę, kad tu nebežinai, kaip po to reikia atsistoti, nebemoki gyventi. Sutrinki, nežinai, ko siekti ir kaip siekti. Ir tik dėl to, kad gyvenant namuose, pilnuose barnių, skandalų, žeminimo, tenka suaugti žymiai ankščiau nei norėtųsi.

Dėkoju Gyvenimui, Dievui, Visatai, nežinau kam dar, kad man suteikė pakankamai proto suvokti viską laiku ir nenueiti klystkeliais, kad suteikė proto keistis. Ačiū močiutei, kuri visada būdavo šalia ir kuri visada padėdavo, nuramindavo, kuri suteikė meilės, kurios man taip trūkdavo iš abiejų tėvų.

Nežinau, ar mano tėtis dabar suvokia, ką daro ne taip. Man kartais atrodo, jog jis ir toliau mano, kad visi kiti dėl visko kalti, tik jokiu būdu ne jis. Jam ir toliau gyvenime svarbiausi yra pinigai. Aš esu kalta, kad gyvenu kažkur kitoje šalyje, ir jis nemato anūkų. Mano mama ir toliau kenčia jo žeminimus, išsišokimus. Tik dabar ji šiek tiek moka su tuo kovoti ir nebeimti taip visko į širdį.

Ar man pavyko „išgyti“? Dar nežinau. Galiu drąsiai sakyti, kad vis dar gydausi ir mokausi gyventi kitaip. Skaitydama įvairiausias knygas, bendraudama su įvairiausiais žmonėmis ir t. t. Suaugusi atleidau tėčiui, jo nebesmerkiu.

Savo istorija noriu pasakyti moterims, kurios kenčia nuo tokių vyrų – niekada nesakykite, kad jūs kenčiat dėl vaikų, nes, patikėkit manim, vaikai kenčia kartu. Geriau neturėti šalia tėčio nei visada jausti psichologinį spaudimą. Taip pat noriu pasakyti „vaikams“, kurie jau suaugę arba kurie dar yra vaikai. Visada yra kitas kelias. Nesmerkite savo Tėvo ar Mamos. Atleiskite jiems. Jie taip elgiasi, nes savo gyvenime greičiausiai irgi matė tą patį ir tiesiog nemoka elgtis kitaip. Bent jau taip yra mano tėčio atveju, mamos atveju irgi, nes jie turėjo tokius pat tėvus. Tikrai yra kitas kelias, ir kiekvienas gali būti pirmas, kuris nutrauks grandinę ir pasuks tuo kitu keliu, ne tokiu skausmingu. Man pavyko. Turiu visiškai kitokį vyrą nei turėjo mano močiutė ir mama, mano vaikai turi visiškai kitokį tėtį nei turėjau aš. Taip pat noriu pasakyti visuomenei, kad užuot grūmoję ir pykę, kas ką ne taip padarė ir stebėjęsi, kodėl vaikai yra tokie ar anokie, kodėl tėvai ne tokie, kokių norėtųsi, sutelktume dėmesį, kaip viso to galima būtų išvengti. Ir svarbiausia – nebijokime apie tai kalbėti. Kalbėti būtina!

www.ivairiseima.lt

One Comment įrašui "Moterų istorijos: yra kitas kelias"

  1. Sandra sako:

    Skaitau ir kaip į veidrodį žiūrėčiau..

Parašykite komentarą