Nesakykime dukroms: jis mušasi, nes tu jam patinki

Penktoje klasėje klasiokas Tomas nusprendė paversti mano gyvenimą pragaru: visaip erzindamas, kibdamas prie kiekvieno klasėje ištarto žodžio ir kaskart progai pasitaikius mane pastumdamas ar užkabindamas. Kartą taip jo stumtelėta išsitiesiau mokyklos koridoriuje, išbarstydama visą kuprinės turinį. Kai esi vienuolikos, regis, blogiau negali būti. Pasijutau labai pažeminta.

Kai nuėjau pas mokytoją pasiskųsti dėl nesiliaujančių Tomo priekabių, ji tik nusijuokė ir patapšnojo man per petį sakydama: „Turbūt jam patinki!“ Mane staiga užplūdo tokia didelė gėda, kad daugiau niekada nepasakojau suaugusiesiems apie jokias berniukų skriaudas.

Norėtųsi manyti, kad tokių ydingų reakcijų dabar nepasitaiko, bet taip nėra. Viena mama, kurios mažametę dukrą nuskriaudė kitas vaikas, nusprendė paviešinti savo istoriją „Facebook‘e“. Įdėjusi nuotrauką, kurioje matyti kirstinė žaizda ant mergaitės veido, ta mama rašo: „Kreipiuosi į žmogų, dirbusį vaikų ligoninės registratūroje. „Lažinuos, kad tu jam patinki“ – nė neabejoju, kad tuos žodžius ištarėte mano dukrai gerai nepagalvojęs. Tačiau vos juos išgirdusi supratau, iš kur tas polinkis susieti skaudinimą su simpatijos rodymu ir traktuoti tai kaip deramą elgesį. Tą akimirką bandėte įskaudintą ir išsigandusį vaiką paguosti žodžiais, siunčiančiais žinią, kad tas, kuriam patinki, gali tave skaudinti. Ne. Neleisiu įsitvirtinti šiai žiniai. Neleisiu, kad toji žinia nustelbtų suvokimą, kad ne taip reiškiama simpatija ir palankumas. Dirbdamas registratūroje jūs galite daryti įtaką, suvokiate tai ar ne. Laikas prisiimti atsakomybę už žinutes, kurias mes, kaip visuomenė, siunčiame savo vaikams. Taigi nesakykite bendramokslio sumuštai keturmetei, kad ji jam patinka. Ne.“

Nežinau, nuo ko prasidėjo toji „kasų tampymo“ tradicija, bet laikas ją užbaigti. Štai keturios priežastys:

Nedera vaikų mokyti, kad meilė lygu užgauliojimui.

Meilė – tai darymas kitam gera ir pagarbos rodymas. Mylintis žmogus niekada nenorės skriausti kito. Kai sakome vaikui, kad jį skriausdamas kitas išreiškia savo simpatiją, susiejame skausmą su meile. Tai ne tik moko priimti užgauliojimą kaip normalų dalyką, bet ir skatina užgaulioti kitą.

Psichologai pabrėžia, kaip svarbu paaiškinti vaikams, kad ne tokia turi būti meilė. Pagal vaiko amžių galime paaiškinti, kodėl kai kurie vaikai stumdosi, mušasi ir pan. Galėtume paaiškinti, kad tai susiję su noru kitą kontroliuoti, ir anaiptol neišreiškia simpatijos ar susidomėjimo.

Nedera romantizuoti vaikų draugysčių.

Vaikystėje svarbu užmegzti draugystę tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis. Ir mums nedera primesti vaikams suaugusiųjų pasaulio supratimo apie romantiką ar potraukį. Tvirta draugystė su kitos lyties vaiku negali tapti pašaipos, net ir „tariamai“ nekaltos, objektu.

Nedera versti vaikų jaustis kaltais dėl patirtų užgauliojimų.

Jūsų vaikas nesiekė neigiamo dėmesio, kad ir kokia buvo užgauliojančio vaiko intencija. Net jei nukentėjęs vaikas elgėsi iššaukiančiai, niekas nesiekia būti užgautas.

Versdami kaltę vaikui už tai, kad jį nuskriaudė, parodome, kad jie negali tikėtis mūsų paramos, kai jos labiausiai reikia, ir galbūt ateityje patyrę skriaudą jie daugiau nebesikreips į mus.

Gebėti išklausyti ir paremti – ypač svarbi tėvų užduotis. Jeigu kas nors skriaudžia vaiką, net jei tai draugas, būtina kuo greičiau įsikišti suaugusiajam.

Nekreipti dėmesio į blogą elgesį – blogai tiek pačiam skriaudikui, tiek aukai.

Blogas elgesys yra blogas elgesys, kad ir kokia būtų priežastis. Vaiko – nesvarbu, berniuko ar mergaitės – kuris skriaudžia kitą, elgesys turi būti sustabdytas. Vaikams reikalingos ribos, ir juos būtina mokyti empatijos. Užuot sakę vaikui: „Kas gi skriaudžia tą, kuris patinka?“, suaugusieji turėtų paprašyti vaiko įsivaizduoti, kaip jų draugas ar draugė pasijuto, kai jį ar ją užgavo. Prašydami vaiko prisiminti liūdną nuskriausto draugo veidą, padėsime jam susieti savo veiksmus su sukeltu skausmu ar liūdesiu. Vaikams tai ypač svarbu.

Nutraukti senas „tradicijas“ - tampymą už kasų, sijonų kilnojimą, ar paaiškinimą, kad mergaičių mušti nevalia, nes jos mergaitės, yra mūsų – tėvų ir pedagogų reikalas.

parengta pagal JOANNA SCHROEDER,Vertė Dangė Vitkienė

Šaltinis www.vaikodiena.lt

Parašykite komentarą