Merginos renkasi fizikos specialybę

Fizika ‒ įdomi ir atsakinga specialybė

Šiomis dienomis abiturienčių galvose ne vėjai švilpauja. Palinkusios prie knygų jos rengiasi egzaminams ir svarsto, kokias studijas pasirinkti. Dažnai tam įtakos turi tėvų ar kitų artimų žmonių patarimai rinktis kokią nors „mergaitei tinkamesnę“ specialybę ‒ biuro administratorės, buhalterės, mokytojos (pradinių klasių) ar gydytojos (šeimos arba vaikų)… Tačiau nebūna „vyriškų“ ir „moteriškų“ profesijų, yra tik tos, kurios būtent tau žadina smalsumą ir norą tuo užsiimti visą gyvenimą, arba ‒ ne.

Panašiai nutiko ir mano suolo draugei. Kadaise, baigusios Alytaus 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar ‒ Jotvingių gimnazija), patraukėme abi į Vilniaus universitetą specialybių ieškoti… Tais laikais galėjai rinktis tik kelias (dvi arba tris) ir laikyti egzaminus. Aš pasirinkau filosofiją ir psichologiją, o ji ‒ tuo metu labai populiarias teisę ir ekonomiką. Grįžta, sužinojusi rezultatus, klausiu: na, kaip?.. „Ai, balų pritrūko… Bet į fiziką dar buvo galima… ir įstojau!“ ‒ plati šypsena. Reikia pridurti: nedomino mano draugės nei teisė, nei ekonomika ‒ bandė tėvų ir giminaičių patarimų klausyti, o šie sakė: „Iš fizikos duonos nevalgysi.“ Vis dėlto daugiau kaip penkiolikai metų praėjus galiu patvirtinti ‒ mano draugė dirba pagal specialybę, kurią tuomet pasirinko. Vyras irgi fizikas, bendradarbis. Su juo ir dviem vaikais gyvena nuosavame name Fizikų gatvėje (bet čia ‒ beveik atsitiktinumas, tiesiog vieta patiko). Progai pasitaikius, susibėgame pakalbėti apie įvairius dalykus: skaitytas knygas, matytus filmus, aplankytas šalis. Apie fiziką ‒ taip pat. Juk darbas ‒ svarbi gyvenimo dalis.

Tad šį kartą ir jums apie tai papasakosim.

Į NERINGOS DANGVYDĖS klausimus atsako fizikos mokslų daktarė RITA PLUKIENĖ.

 Kokie privalumai pasirinkus fizikės specialybę?

Kiekviena specialybė turi ir privalumų, ir trūkumų. Išvardysiu kelis.

Privalumas: gali patenkinti mokslinį smalsumą – aiškintis, kas įdomu tau, bet yra ir nuobodžių darbų, kuriuos vis tiek tenka atlikti, kad galų gale prieitum prie to, kas domina.

Privalumas: dažnai būna įvairių konferencijų, tarptautinių projektų – ten sutinki įdomių žmonių, pamatai naujų šalių, keitiesi informacija, bet jeigu turi šeimą, vėlgi reikia derintis. Ypač kai abu esame fizikai, o vaikai ‒ dar ne J.

Privalumas: nereikia darbe sėdėti nuo 9 iki 17 val., savo darbus gali atidėti – imtis jų tada, kai ateina įkvėpimas, bet kartais turi atidėti viską į šalį ir sėdėti iki vėlumos, kad pabaigtum pradėtą darbą, nes yra įsipareigojimai baigti projektą iki paskirtos datos arba atlikti eksperimentą, kol viskas veikia.

Galiausiai ‒ fizika leidžia prisilieti prie eksperimento, pasijusti dalimi kažko svarbaus.

Kas buvo įdomiausia studijuojant?

Kad ir kaip keista, fizikiniai dalykai, bent pirmuose kursuose, buvo gana sunkūs – o mokykloje buvau įpratusi, kad viskas paprasta ir lengva – beveik nereikia mokytis J. Buvo daug matematikos – turėjom gerų, bet labai juokingų dėstytojų (pvz. Romualdas Kašuba, Alfonsas Raudeliūnas). Fantastiškas buvo biologijos kursas (dėstė Kastytis Beitas) – iki šiol pamenu, kaip nespėdavome užsirašinėti, nes dėstytojas greitakalbe berdavo visokias įdomybes, o per jo egzaminą metėm kauliukus – koks bilietas iškris J. Iš fizikos   labiausiai patiko Algirdo Stabinio dėstomas atomo ir branduolio fizikos kursas – matyt, dėl to pasirinkau taikomosios branduolio fizikos sritį, na, buvo ir kitų priežasčių…

Kokioje srityje dirbi dabar?

Pagrindinės mano mokslinių tyrimų sritys yra branduolinių sistemų modeliavimas, panaudoto branduolinio kuro sudėties ir kenksmingumo analizė bei vertinimas, radiacijos sąveika su medžiaga.

Esi dalyvavusi užsienio šalių fizikų konferencijose. Kokie jų tyrimai pasirodė įdomiausi? Ar Lietuvai tai aktualu? Kuo mūsų fizikos mokslas gali būti įdomus pasauliui?

Per metus paprastai tenka nuvykti į kelias konferencijas užsienyje ir kelias – Lietuvoje. Doktorantūros metu – pusantrų metų pagal NATO stipendiją stažavausi CEA Saclay centre Prancūzijoje prie Paryžiaus. Esu buvusi konferencijose Čikagoje, Tokijuje (prieš garsųjį žemės drebėjimą ir avariją Fukušimos atominėje elektrinėje), Lisabonoje, Lione, Potsdame (prie Berlyno Vokietijoje), Grioningene (Danija) ir kt. Jeigu yra galimybė, stengiuosi dalyvauti PHYSOR (branduolio fizikos naujovių), SNA (superkompiuterių taikymo branduolio fizikoje) ar konferencijose apie radiacijos poveikį (RADAM, ICPRP). Kiekvienoje konferencijoje būna įsimintinų pranešimų, sužinai paskutines tos srities naujoves, kartais atrandi tą veiklos sritį, kurioje dar yra ką veikti, ir stengiesi tai plėtoti, randi bendraminčių, užmezgi naujus mokslinius ryšius, susitinki su kolegomis iš kitur. Dabar Lietuvoje labiau vertinamas mokslas, kurį galima panaudoti: ką nors pagaminti ar gauti pigesnės elektros energijos. Tačiau pamirštama, kad fundamentiniai tyrimai yra pagrindas atsirasti konkretiems pritaikymams.

Lietuvos fizikai pasauliui ypač įdomūs lazerių tyrimais. Mes netgi pirmaujame pasaulyje kaip eksperimentinių lazerių kūrėjai. Lazeriai naudojami moksliniams tyrimams, pramonėje ‒ medžiagoms apdirbti (pvz. gaminant saulės elementus), medicinoje (trumparegystės korekcijai).

Užsienio mokslininkus domina savitos mūsų problemos (pavyzdžiui, kaip tvarkome radioaktyviąsias atliekas po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo).  Informacija dalytis be galo svarbu. Kartais sprendimas būna čia pat – kaip sakoma, 5 minutės pokalbio su protingu ‒ reikiamu žmogumi atstoja menesius studijų.

Ar fizikiniai tyrimai ‒ labiau komandinis darbas, ar mokslininkas turi būti atsiskyrėlis?

Sakyčiau, kad šiais laikais visur reikalingas komandinis darbas. Tai svarbu tiek teoretikams (kurie teoriškai nagrinėja problemą), tiek eksperimentatoriams (kurie bando kažką išmatuoti, atrasti ir pan.). Geriausias bendradarbiavimo pavyzdys būtų CERNo projektas: teoretikai, suskaičiavę, kokia tikimybė, kad bus aptiktas Higso bozonas, t.y. elementarioji dalelė, suteikusi masę ir energiją medžiagai pirmosiomis Visatos egzistavimo akimirkomis prieš 13,7 mlrd metų, davė iššūkį eksperimentatoriams –  sukonstruoti Didįjį hadronų greitintuvą ir tą dalelę užregistruoti. Reikia pridurti, kad ne visi fizikai tikėjo, kad tokia dalelė išvis gali egzistuoti.

Žodžiu, vieni kitus papildo, gimsta naujos idėjos – ką reikia tobulinti, kas naujo gali būti atrasta.

Be to, šiais laikais vien fizikos nepakanka, dažnai persipina biologija, chemija, medicina – taip atsiranda biofizikiniai, fizikocheminiai, geofizikiniai tyrinėjimai. Vienam žmogui visko aprėpti tiesiog neįmanoma – reikia pasitelkti kitų sričių specialistų pagalbą. Bet vis dar daug tenka nuveikti ir vienam pačiam: perskaityti, išsiaiškinti, įsigilinti į rezultatus, padaryti išvadas. Taigi pabūnam ir atsiskyrėliais J.

Kokie fizikos tyrimai mūsų šalyje dabar atliekami?

Tyrimų būna daug ir įvairių. Kas dveji metai rengiama nacionalinė fizikos konferencija, kur apibendrinama, kas nuveikta pastaruoju metu. Pagal ten skaitomus pranešimus galima spręsti, kad šiuo metu esama gerų darbų iš tikimybių teorijos, puslaidininkių ir lazerių fizikos, astronomijos, taikomosios branduolio fizikos, aerozolių mokslo ir kt.

Kokie tyrimai Lietuvai būtų svarbiausi?

Lietuva teikia pirmenybę lazerinėms technologijoms. Palyginti neblogai Lietuvoje vystosi biotechnologijos, veikia vaistų pramonės įmonės „Fermentas“, „Sicor“ –  ten kuriami vaistai kovai su vėžiu.

Aktualūs tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje atsinaujinančių energijos šaltinių, aplinkos užterštumo bei klimato kaitos tyrimai.

Šiek tiek – apie tai, ką aptarinėja ir ne specialistai. Ar mums tikrai reikalinga sava atominė elektrinė?

Na, aš kaip dirbanti šioje srityje pasisakysiu už atominę energetiką ‒ kaip vieną iš švariausių (mažiausiai teršiančių aplinką CO2 ir geriausiai tvarkančią savo atliekas), ekonomiškiausių (daug energijos gaunama iš palyginti mažo medžiagos kiekio) ir patikimiausių (nepriklauso nuo aplinkos sąlygų) energijos šaltinių. Jei domitės ta tema ir suprantate angliškai, apie visus „už“ ir „prieš“ galima pasiklausyti čia:  http://www.ted.com/talks/debate_does_the_world_need_nuclear_energy.html

Mano galva, Ignalinos atominės elektrinės uždaryti nereikėjo. Lietuva ir šiandien galėjo būti branduolinė valstybė su saugiai veikiančiais patobulintais reaktoriais, bent kol būtų atitarnavę jiems skirtą laiką (maždaug 30 metų, o dabar tarnavo tik 22 metus). Veikiant vienai atominei elektrinei, būtų galima mąstyti apie ateitį – yra patirtis, reikiama branduolinės saugos bazė, elektrinei tinkama vieta, elektros tinklai ir kt. Tačiau politinis sprendimas buvo kitoks – abu Ignalinos atominės elektrinės reaktoriai uždaryti 2004 m. ir 2009 m., o naujos elektrinės planai keičiasi priklausomai nuo politikų. Taip neturėtų būti – mes turime dėlioti darbus bent trisdešimčiai metų, o ne kas 4 metai keisti planus…

Reikia pabrėžti, kad branduolinė energetika reikalauja tam tikros žmonių brandos – suvokimo, atsakomybės už savo veiksmus. Tuomet tai yra saugi ir patikima energija, priešingu atvėju geriau jos atsisakyti.

Kokie yra atominės energetikos pavojai?

Didžiausias pavojus yra radioaktyviųjų medžiagų nuotėkis avarijų metu – blogiausi pavyzdžiai Černobylio 1986 m., ir Fukušimos 2011 m. avarijos. Padariniai yra ilgalaikiai ir paveikia ne tik tos šalies gamtą, bet ir aplinkines teritorijas, radioaktyvios dalelės gali nukeliauti labai toli. Pasitaiko smulkių avarijų, kai radioaktyvios medžiagos nuteka jas tvarkant ar laidojant panaudotą branduolinį kurą. Viena aktualiausių šių dienų branduolinės energetikos problemų – tai, kad panaudoto branduolinio kuro atliekos išlieka radioaktyvios labai ilgai, net iki 100 tūkstančių metų. Iki 2010 m. pasaulyje susikaupė 250 tūkst. tonų panaudoto branduolinio kuro, apie 2000 tonų radioaktyvių elementų yra esamų branduolinių ginklų sudėtyje. Vien tik Lietuvoje uždarius Ignalinos atominę elektrinę liko 22 500 panaudoto branduolinio kuro kasečių. Juk įspūdingi skaičiai, ar ne?

Taigi, mums aktualus atominių atliekų perdirbimas ‒ koks jis dabar?

Pastaruoju metu dauguma šalių radioaktyviąsias atliekas laidoja po žeme tam skirtose vietose. Tačiau yra ir kitoks būdas – ilgaamžes radioaktyviąsias atliekas branduolinių reakcijų metu paversti trumpaamžėmis. Tai vadinama transmutavimu.

Ar Lietuva galėtų šį metodą pritaikyti?

Norint atlikti transmutavimą, visų pirma reikia atskirti medžiagas – aktinoidus (ilgaamžius iš branduolinio kuro susidariusius elementus). Laboratorijoje, mažais kiekiais, tai įmanoma, bet pramonėje ‒ gana sudėtinga ir brangu. Tai gali sau leisti tik didelės ir turtingos šalys kaip Prancūzija ar JAV. Bet netgi jos neskuba, nors tokio reaktoriaus projektas yra parengtas ir jau dabar galėtų būti įgyvendinamas. Šis reaktorius būtų aušinamas heliu. Jo ypatybė – kuro dalelės ten apgaubtos trigubu keraminiu sluoksniu, kuris atsparus aukštai temperatūrai ir labai tvirtas, todėl pro jį nepraeina net dujinio pavidalo kuro dalijimosi produktai – t. y. viskas lieka viduje. Radioaktyvios medžiagos tarsi užrakinamos, todėl to kuro atliekų nereikia specialiai įpakuoti laidojant. Taigi žinių turime, tačiau jų panaudojimo gali tekti dar palaukti.

Ačiū už pokalbį. Tikėkimės, kad kai kurios šiandieninės abiturientės taip pat pasirinks šią įdomią ir atsakingą specialybę.   

 www.ivairiseima.lt

Parašykite komentarą