Mišri santuoka: ilgai ir laimingai?

Pasaulis tampa globalus: tarpusavyje maišosi kultūros, kalbos, papročiai, tautos. Tai rodo ir skirtingų tautybių bei pilietybių žmonių santuokų gausėjimas.

Ilgą laiką mišrios santuokos buvo greičiau išimtis nei norma. Nuo jų net „saugojo“ daugelis religijų. Norėdamas susituokti su kitatikiu, privalėjai priimti jo tikėjimą ir išsižadėti savojo. Kai kur taip yra iki šiol.

Be religijos, svarbios buvo ir nuostatos, tautos tradicijos, šeimos ir visuomenės požiūris. Ne paslaptis, kad iki šiol ne itin palankiai žiūrima į musulmono ir katalikės santuoką. Jeigu tokia pora išsituokia, vadinasi, to ir reikėjo tikėtis. Jeigu gyvena laimingai, klausimas – kiek ilgai taip gyvens?

Net ir vienos religijos, bet skirtingų tautybių žmonės bus nevienodos kultūrinės, tautinės savimonės, nevienodo auklėjimo ir požiūrio į gyvenimą. Kokia kalba tuomet kalbės vaikai? Kokį darželį, mokyklą jie lankys? Kas jie bus?

Mišrios santuokos – tikrai rizikingesnės nei tos, kurias sudaro vienos tautybės, to paties krašto ir tokios pat kultūros žmonės. Vis dėlto tokių santuokų yra ir bus.

„Tik nereikia manyti, kad meilė nugali visada ir visus sunkumus. Kartais vien jos būna maža“, – sako emigrantų problemas analizuojanti psichologė-psichoterapeutė, VšĮ „Gera būsena“ vadovė Vilma Kuzmienė.

Renkamės ruses ir vokiečius

Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. mūsų šalyje registruotos santuokos, kai vienas iš sutuoktinių yra ne Lietuvos pilietis, sudarė 9,4 proc. visų santuokų, 2007 m. – 11,8 proc., praėjusiais metais – 15,9 proc.

Pernai, kaip ir jau kurį laiką, daugiausia mūsų šalies moterų pasirinko vokiečius – įregistruota 307 tokios santuokos. Antroje vietoje – rusai. Rusijos piliečius savo vyrais pasirinko 231 moteris. Trečioje vietoje – amerikiečiai, už kurių ištekėjo 146 moterys. Labai mažai atsilieka Jungtinės Karalystės vyrai. Lietuvės juos rinkosi 153 kartus. Kitų šalių piliečių jaunikių buvo mažiau nei po 100.

Lietuvos vyrai iš užsieniečių ir toliau renkasi slaves: 425 santuokos registruotos su Rusijos pilietybę turinčiomis moterimis. Tai tik šiek tiek mažiau nei pusė visų užsienietes nuotakas pasirinkusių vyrų. 146 vyrai pasirinko baltaruses, 118 – ukrainietes. Kitų šalių nuotakų skaičiai gerokai kuklesni.

Spalvinga geografija

Užsieniečius vyrus Lietuvos moterys renkasi ne tik dažniau, bet ir iš kur kas įvairesnių šalių. Praėjusiais metais lietuvės rinkosi į vyrus Airijos, Australijos, Danijos, Graikijos, Maltos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Albanijos, Šveicarijos, Turkijos, Alžyro, Egipto, Pietų Afrikos Respublikos, Irako, Libano, Pakistano ir kitų valstybių piliečius. Iš šių valstybių Lietuvos vyrai nepasirinko nė vienos nuotakos.

Statistikos departamento duomenimis, pernai iš Europos Sąjungos užsienio valstybių antrąją pusę pasirinko 991 Lietuvos moteris ir 115 vyrų (iš viso įregistruota 19 221 santuoka). Iš kitų Europos valstybių užregistruoti 579 jaunikiai ir 668 nuotakos. Iš Amerikos (Jungtinių Valstijų ir Kanados) – 160 vyrų ir 9 moterys, iš Afrikos – atitinkamai 95 ir 3, iš Azijos – 147 ir 25, iš Australijos – 6 ir 2.

Į Statistikos departamento duomenų lentelės kategoriją „Kitos valstybės“ pateko 144 vyrai ir 38 moterys. 21 vyras ir 16 moterų buvo be pilietybės. 11 vyrų ir 3 moterų pilietybė nenurodyta.

Geriau nei lietuvis?

Psichologė V. Kuzmienė su mišriomis šeimomis ir jų rūpesčiais susiduria dažnai.

„Tenka dirbti ir su mūsų emigrantais, ir su žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje. Sunku jų visų situacijas apibendrinti, nes daug kas priklauso nuo šalies, kultūros, religijos, tačiau tai, kad mišrios poros susiduria su daugiau rūpesčių – tiesa“, – teigia pašnekovė.

Kodėl lietuviai vis dažniau renkasi į porą užsienietį, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Vis dėlto, dažno suvokimu, žmogus iš užsienio jau tarsi parodo jo pranašumą…

„Manau, tai susiję su mūsų sovietine patirtimi – tarybiniais laikais vyravusiu požiūriu į užsieniečius. Jeigu tuomet pas mus atvažiuodavo kažkas iš užsienio, būdavo didžiulis įvykis. Mes visada tai sureikšmindavome, – pabrėžia pašnekovė. – Tarybinės patirties atspindžiai ir dabar kartais pasireiškia. Jeigu užsienietis – esą tai jau kažkas gero.“

Psichologės nuomone, tai susiję ir su žema kai kurių žmonių saviverte. „Neretai bedarbis britas atrodo geresnis, protingesnis, patrauklesnis negu normalus lietuvis, nes jis – užsienietis. Moteris už jo išteka, pagyvena nuolankiai taikydamasi prie jo, o tada jai pabosta ir pradeda atsirasti problemų“, – sako V. Kuzmienė.

Savojo „aš“ paieška

Lietuvė išteka, pavyzdžiui, už ispano ir išvažiuoja į jo šalį. „Tikėtina, kad jiedu tarpusavyje kalbės angliškai. Gimsta vaikai, ir kyla konfliktų, kokia kalba jie turi kalbėti, kokį darželį, mokyklą lankyti ir pan., – dėsto V. Kuzmienė. – Skirtingose porose skirtingu metu baigiasi ta besąlyginė meilė, kai gyveni tik dėl kito. Tada ateina laikas ieškoti, kas aš esu. Ilgą laiką buvęs nuolankus partneris ima kelti savo reikalavimus. Žinoma, tai gerokai nustebina kitą žmogų – juk anksčiau taip nebuvo.“

Pasak pašnekovės, santykių pradžioje „aš“ niveliuojamas, tačiau su laiku jis pasireiškia.

„Baltarusija – išskirtinė valstybė savo padėtimi, santvarka ir pan. Baltarusės laikomos geromis žmonomis, mamomis, šeimininkėmis. Pavyzdžiui, amerikietis įsimyli baltarusę, veda ją ir išsiveža į Ameriką. Iš pradžių jai to visiškai pakanka: ji myli, jaučiasi mylima ir globojama. Vis dėlto pamažu viskas kinta – ji pagyvena laisvoje šalyje, kur nori taip pat būti laisva, realizuoti save kaip asmenybė.

Čia gali rastis rimtų problemų. Juk vyras vedė nuolankią žmoną, mamą ir namų šeimininkę, o ji nori tapti, pavyzdžiui, nepriklausoma verslininke. Jų lūkesčiai ir įsivaizdavimas nesutampa, o tai reiškia, kad šeimoje kils konfliktų“, – tvirtina V. Kuzmienė.

Lietuvės yra laisvesnės moterys, tačiau ir jos – gana nuolankios. Dešimtmetį tarnavusi užsieniečiui vyrui moteris vieną dieną gali sukilti.

Kitokia kultūra

Psichologė atkreipia dėmesį, jog problemų kyla ne tik kardinaliai skirtingų žmonių, pavyzdžiui, baltarusės ir amerikiečio ar lietuvės ir musulmono, sąjungoje – rūpesčių dėl skirtingos kilmės, kultūros, tradicijų gali turėti ir du iš pirmo žvilgsnio panašūs europiečiai.

„Viena lietuvė išvyko gyventi į kitą Europos šalį pas mylimą žmogų ir susidūrė su adaptacijos sunkumais. Ji – labai veikli ir sociali – ėmėsi mokytis kalbos, ieškojo, kaip save realizuoti, bet susidūrė su visišku svečios šalies nedraugiškumu. Ji taip ir nerado darbo – teko sėdėti namuose, rūpintis vien buitimi.

Žinoma, viskas yra gerai, jeigu to pakanka, bet tai moteriai reikėjo savirealizacijos. Viskas baigėsi depresija ir sprendimu grįžti į Lietuvą. Vyras liko ten, nes turi puikią darbo sutartį. Ji – čia. Abu nori išsaugoti santykius, tad kol kas iki sutarties pabaigos – metus – stengsis bendrauti per atstumą ir žiūrės, kaip jiems pavyks, o toliau bus matyti“, – pasakoja V. Kuzmienė.

Pašnekovės teigimu, tai tėra vienas iš pavyzdžių, kaip žmogui sunku pritapti kitoje šalyje. Ir čia vien meilės yra per mažai.

Religija – svarbiausia

Su sutuoktiniais iš lietuviams artimesnių europietiškų kultūrų kyla rūpesčių dėl savirealizacijos, didelio amžiaus skirtumo, vaikų iš ankstesnių santuokų, finansinės priklausomybės nuo partnerio ir pan. Vis dėlto didžiausios problemos kyla tada, kai partneris išpažįsta kitą religiją. „Jeigu moteris teka už musulmono, ji turi priimti islamą – labai vyrišką religiją. Kitaip jis negalės jos vesti, – sako V. Kuzmienė. – O toliau – gyvenimas pagal tas tradicijas: visi žinome, koks moters vaidmuo musulmonų kultūroje, esame girdėję apie tai, kaip prieš santuoką moteris dievinama, o po to – mušama, kankinama. O kaip dar galimybė turėti kelias žmonas?“

Psichologė prisiminė vieną atvejį iš savo praktikos, kai lietuvė įsimylėjo demokratinėje Prancūzijoje užaugusį ir ilgus metus ten gyvenantį musulmoną.

„Jų santykiai buvo labai gražūs: jis ją mylėjo, gerbė. Vieną dieną vyriškis dingo. Jo nebuvo namuose, jis neatsiliepė telefonu, neatrašė elektroniniu paštu, – pasakoja V. Kuzmienė. – Moteris sugrįžo į Lietuvą kankinama baisios depresijos ir ilgai ją gydėsi. Po trejų metų pradingėlis atsirado. Pasirodo, jo tėvai liepė vesti kitą moterį, kuri jam buvo žadėta dar vaikystėje. Kiek žinau, jis jos taip ir nevedė – dabar jiedu vėl drauge su lietuve.“

Pasak psichologės, susieti savo gyvenimą su musulmonu – labai rizikinga. Žinoma, būna laimingų santykių ir santuokų, bet niekada negali žinoti, kas bus toliau.

Tautiškumo paieškos

Mišriose santuokose gyvenantys žmonės gali būti ir nelaimingi, ir laimingi – kaip ir bet kokioje santuokoje. Tiesa, kai to labiausiai nesitiki, koją pakišti gali prigimtis.

„Jauniems emigrantams tai greičiausiai nuskambės keistai, o tie, kas emigravę senokai, supras: ateina laikas, kai ir šeimoje viskas gerai, ir vaikai sveiki, ir darbas puikus, bet kažko vis tiek labai trūksta. Į psichologus kreipiasi žmonės, kurie sako: „Nebežinau, kas aš esu.“ Pilietybė, tautiškumas, kilmė – ne vien tam tikras formalumas.

Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyveni ir kas yra tavo sutuoktinis, tampa svarbu pasijusti lietuviu. Nuo to yra vienintelis vaistas – bent porą kartų per metus sugrįžti į gimtinę ir pabūti tarp savų“, – teigia V. Kuzmienė.

Psichologė prisiminė vieną savo klientę, kuri emigravo iš Lietuvos prieš šešerius metus. „Pirmus ketverius metus ji sugrįždavo į Lietuvą ir vis būdavo nepatenkinta: purvina, pastatai – apgriuvę, žmonės – nemalonūs. Tačiau praėjo dar pora metų, ir ji į Lietuvą grįžta su didžiausia laime: čia visi – savi, ir ji jaučiasi sava, čia kalbama lietuviškai, čia giminės, draugai“, – pasakoja pašnekovė.

Užsieniečiai pas mus

Dėl mišrioje santuokoje kylančių problemų į V. Kuzmienę dažniausiai kreipiasi moterys. Tiesa, tai nereiškia, kad vyrai nesusiduria su psichologinėmis problemomis – greičiau tai susiję su jų prigimtimi.

„Moterys – jautresnės, jos daugiau analizuoja savo problemas, ieško išeities. Joms natūralu kalbėtis su kitais, išsipasakoti, – tvirtina psichologė. – Vyrai nėra linkę atvirauti apie savo rūpesčius. Jiems dažnai būna sunku išsipasakoti, o tai reiškia, kad jiems sunku padėti.“
Vis dėlto su sunkumais susiduria ir vieni, ir kiti, ir ne tik užsienyje.

„Kartais galvoju, kad reikia steigti savitarpio pagalbos klubą, kur žmonės dalytųsi savo patirtimi, kaip gyventi Lietuvoje, jeigu sutuoktinis – iš užsienio. Situacijų būna nuo labai nemalonių, kai žmogus visaip išvadinamas gatvėje vien dėl savo odos spalvos, iki kuriozinių, kai patrauklios išvaizdos užsienietis yra viliojamas ir kalbinamas tiesiog bare, nors šalia stovi jo lietuvė žmona“, – sako V. Kuzmienė.

Pagarba žmonai

Vieno atsakymo, kodėl mūsų moterys dažniau nei vyrai tuokiasi su užsieniečiais, nerasime. Vis dėlto viena iš priežasčių – lietuvių vyrų elgesys ir jų nepagarba savo moteriai.

„Vokiečiai, italai, prancūzai neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Jie gali pavalgyti ir išplauti indus, sutvarkyti namus, ir tai yra normalu. Jeigu lietuviai vyrai daug dirba ir uždirba, vadinasi, jie namuose nedarys nieko, nes jau atliko pagrindinę pareigą – atnešė pinigų. Žmonos darbas – šokinėti apie jį, tvarkyti namus, gaminti valgyti, auklėti vaikus, – dėsto V. Kuzmienė. – Jeigu moteris uždirba daugiau negu vyras, vis tiek retas lietuvis padės buityje – neturi laiko, yra užsiėmęs ir pan.“

Tad kol mūsų vyrai nepradės gerbti moterų, šios ir toliau ieškos laimės svetur.

 

Šaltinis: delfi.lt

Parašykite komentarą