Už tadžiko ištekėjusi lietuvė: „Iki paryčių galėdavome diskutuoti apie mūsų skirtumus“

Klaipėdoje gyvenantis keramikas Isroildžonas Barotis (55 m.), uostamiestyje įkūręs pirmąją privačią meno galeriją, prieš penkiolika metų vedė lietuvę Andželiką (48 m.), bet tik neseniai ją pirmą kartą nusivežė į gimtąją Tadžikiją. Galerijos direktorei Andželikai tai buvo ekstremaliausia jos kelionė.

Tadžikas I.Barotis į Lietuvą atvažiavo 1979 metais ir įstojo į tuometę Dailės akademiją Vilniuje studijuoti keramikos, nes gimtinėje tada tokios aukštosios mokyklos nebuvo.

Isroildžonas Lietuvoje ir liko. 33 metus čia gyvenantis tadžikas seniai puikiai kalba lietuviškai. Pabendrauti gimtąja kalba jam tenka nedažnai – visoje Lietuvoje gyvena tik keliasdešimt tadžikų.

Baročių bičiuliai laukia progos, kada bus pakviesti į jų namus. Isroildžono verdamas plovas su tadžikiškais prieskoniais tiesiog tirpsta burnoje.

Kartais vyras savo šeimą pamalonina mantais – garuose verdamais dideliais koldūnais.

Baroti galerijos šeimininkų namus puošia vertingi meno kūriniai. Nuo šiol čia atsirado dar daugiau tadžikiškų akcentų.

– Kodėl taip ilgai atidėliojote kelionę į vyro gimtinę?

Andželika: Tai lėmė du dalykai. Tadžikijoje ilgą laiką buvo neramu ir nesaugu, vyko pilietinis karas.

Kas 6–7 metus Džonas važiuodavo vienas ir matydavau, kad grįžta ne pats laimingiausias.

Antra – tai brangi kelionė. Ameriką ar Australiją galėdavai pasiekti pigiau. Trečia… Gal jo paties reikia klausti, kodėl taip ilgai manęs nesivežė.

– Gal bijojote parodyti žmoną?

Isroildžonas: Kelionė dviem iš tikrųjų brangi. Mano sūnus pas senelius sovietiniais laikais lankėsi du kartus – kai buvo vienų ir trejų metų, dukra ten dar nebuvusi.

Anksčiau tekdavo skristi per Maskvą – persėdimai, iškvietimai, vizos.

Dabar kelionė palengvėjo – vizos sutvarkomos Dušanbės oro uoste.

– Ar nedvejojote tekėdama už kitataučio?

Andželika: Džono kitoniškumas mane visada žavėjo, stengiausi puoselėti jo tautos tradicijas.

Aišku, yra auklėjimo, pasaulėžiūros, gyvensenos skirtumų. Emigranto dalia nelengva: jam reikėjo pritapti prie naujos aplinkos neprarandant savasties ir savo šaknų. Mes nuo pradžių lengvai susišnekėdavome: svarbiausia, kad nė iš vienos pusės nebūtų diktato.

Pirmaisiais metais iki paryčių galėdavome diskutuoti apie mūsų skirtumus. Man būdavo įdomūs Džono pasakojimai. Nuvykus į Tadžikiją beveik viskas, ką suvokiau iš vyro pasakojimų teoriškai, pasitvirtino. Tik dabar viską dar pajutau širdimi. Didelio šoko nepatyriau.

– O kas vis dėlto pribloškė?

Andželika: Jų šeimos gyvenimas. Kai tokie stiprūs giminystės ryšiai, jautiesi labai saugus, nes beveik niekada nebūni vienas. Tiesa, gal ne visiems europiečiams tai priimtina.

Ten paskęsti bendruomenėje, tampi didžiulio kolektyvo narys. Tai iš tikrųjų buvo naujas pažinimas.

– Jūsų šeima didelė. Giminė – dar platesnė. Kaip pavyksta su visais pabendrauti?

Isroildžonas: Mano tėvai jau mirę. Gyvi tesame keturi broliai ir sesuo, iš viso buvo vienuolika. Aš – jauniausias šeimoje. Visi turi po būrį vaikų ir vaikaičių. O dar tolimesni giminaičiai – susitikti su visais būtų nelengva

Tačiau radau išeitį. Kai atvažiuoju, perku avį ir į tėvų namus sukviečiu visus. Šįkart susirinko maždaug 130 artimiausių žmonių.

Paruošti šventę tokiam būriui ne tik brangu, bet ir organizaciniai reikalai daug laiko atima.

Isroildžonas: Mano tėvas buvo mėsininkas – su juo seniau ir aš skersdavau avis. Dabar tereikia nupirkti aviną, sutarti su broliais – ir viskas sutvarkyta.

Giminė žino savo pareigas – vieni kviečia svečius, kiti ruošia patiekalus, treti ieško muzikantų, rūpinasi šokiais. Tokiomis progomis dažniausiai iš avies gaminama sriuba – troškinys, vadinamas šurpa, ir plovas.

Man lieka tik svečius priimti.

– Jūsų pirmoji bendra kelionė į Tadžikiją tikriausiai tapo dideliu įvykiu visai giminei.

Isroildžonas: Bendraudami su giminaičiais internetu aptarinėjome, pas ką ir kada gyvensime.

Buvo nuspręsta, kad pirmiausia svečiuosimės pas vyriausią brolį Dušanbėje, paskui važiuosime pas kitą brolį į savo gimtąjį miestelį Nau, kuris dabar jau atgavo senąjį pavadinimą ir tapo Spitamentu.

Augau šiaurės Tadžikijoje, Ferganos slėnyje.

Broliai savo namuose specialiai mums įrengė kambarius – sumontavo kondicionierius, kad karštą dieną galėtume atsivėsinti, pastatė lovas.

Andželika: Jie pirmą kartą laukė europietės, vadino mane „nevesta” (išvertus iš rusų kalbos – jaunamartė). Iš tikrųjų jaučiausi tarsi jaunamartė – brolių šeimos mums nupirko ne tik lovas, bet ir europietiškos patalynės.

Vieninteliai mūsų kambariai jų namuose buvo su baldais. Kiti – tradiciški: su įprastais kilimais.

Atrodo, naujovės ir jiems patiko. Jei tik kur išeidavome, grįžę giminaičius rasdavome besiilsinčius mūsų kambaryje ant lovų.

Be kondicionierių man būtų buvę labai sunku: kai lankėmės pernai rugpjūtį, ten karštis pakildavo iki 48 laipsnių.

– Kaip jautėtės pirmą kartą išvydusi savo vyro giminę po 18 pažinties su Isroildžonu metų?

Andželika: Beveik visus juos daugybę kartų mačiau nufilmuotus Isroildžono per ankstesnes keliones, mačiau nuotraukose, daug apie juos girdėjau.

O dabar prisistačiau jiems gyva. Buvo jaudulio – daug ko nežinai, kalbos nemoki, o jiems smalsu – stebi tarsi pro didinamąjį stiklą.

– Ar pavyko įsiminti tokią galybę giminaičių?

Andželika: Jie buvo nustebinti, nes beveik visus atpažinau ir iškart ėmiau vadinti vardais.

– Kokius dar išbandymus teko atlaikyti?

Andželika: Mano skrandžiui buvo per sunkus jų maistas. Taip pat nepratusiam nelengva iškart įsilieti į bendruomenę. Jie negalėjo suprasti, kodėl po poros savaičių panorome nors trumpai pabūti dviese.

Juk esame taip išsiilgę vieni kitų, jie taip mumis rūpinasi, mes taip gražiai kartu leidžiame laiką, dar taip daug neišsakėme, neapžiūrėjome, dar tiek daug turime kartu nuveikti.

Kartą nusprendėme išeiti dviese pasivaikščioti. Bet nejučia šalia mūsų atsirado kokie aštuoni giminaičių vaikai, aplipo rankas ir kojas. Tai, jų manymu, pasivaikščiojimas dviese.

– Tikriausiai dabar dar geriau suprasite savo vyrą

Andželika: Seniau stebėdavausi, kaip jo kraštiečiai Lietuvoje gali ateiti į svečius dešimtą valandą vakaro nieko nepranešę. Skambina prie durų ir sako, kad nori užsukti arbatos.

Ten nuo ryto iki vakaro kas nors ateina ir išeina, kai kas lieka nakčiai. Klausdavau, ar žinote, kiek žmonių nakvos. Jie tik pagūžčiodavo pečiais.

Kambaryje prikrauta daugybė rankų darbo spalvotų čiužinių, vadinamųjų kurpačų. Kiek reikės, tiek ir paklos. Netilps kambaryje, suguls pavėsinėje. Gyvenk čia tiek, kiek reikia. Tadžikai – be galo svetingi.

Isroildžonas: Kiekvienas ateidamas ką nors atsineša – specialioje krosnyje keptų duonos paplotėlių, kuriuos vadina nonais, vynuogių, arbūzų ar šviežios mėsos.

Kai tik svečias pasirodo, kaičiamas katilas. Niekas neklausia, būsi kelias valandas ar penkias minutes.

Skambutis prieš ateinant būtų tarsi įžeidimas. Juk jeigu žmogus atėjo, vadinasi, pasiilgo arba jam ko nors reikia. Ir stalas visada nukrautas.

Andželika: Jie atsisako daug ko kitko, bet bendravimas ir maistas jiems svarbu.

Isroildžonas: Prispaudus bėdai ten vienas kitam puola į pagalbą.

Aš negaliu iš brolio pasiskolinti pinigų. Jei man tikrai reikia, jis ir šiaip duos, jei turės. Sąvokos „paskolinti” nėra. Aš skolą grąžinsiu, kai galėsiu.

– Į tadžikų vestuves vis dar suplūsta visa giminė?

Isroildžonas: Per mūsų viešnagę dalyvavome dvejose vestuvėse – ištekėjo mano sūnėno dukra ir vedė brolio sūnus.

Ankstesniais metais vestuvėse šokdavo visas kaimas ar visas miestelis – kad ir keli tūkstančiai žmonių. Turi rengti šventę, pasirodyti ne prastesnis už kitus, nors ir teks įbristi į skolas.

Perdėtas svetingumas atkreipė ir šalies prezidento dėmesį. Dabar šventes reguliuoja įstatymas – vestuvės restorane gali trukti tik tris valandas, o jose gali dalyvauti iki 150 žmonių.

Tai kontroliuojama, skiriamos baudos. Namie gali švęsti kiek nori.

– Lietuva ir Tadžikija – skirtingos. Kokie skirtumai labiausiai krinta į akis?

Isroildžonas: Man iki šiol Lietuvoje daug ką sunku suprasti. Ypač vaikų auklėjimą, santykius su tėvais.

Tadžikų vaikai labai gerbia vyresniuosius – tai tarsi užkoduota. Didžiule pagarba grindžiami vyro ir žmonos santykiai. Net negali būti kalbos apie balso kėlimą šeimoje.

Į bent metais vyresnį žmogų pas mus kreipiamasi „jūs”. Taip kreipiamasi ir į kiekvieną nepažįstamą, net vaiką.

Andželika: Ten balso kėlimo net ir nesuprastum – nuolat toks klegesys.

O vaikai ten gerokai ramesni. Manau, tai dėl bendruomeninio auklėjimo. Per tris savaites negirdėjau klykiančio vaiko, kad jis nori mašinėlės ar dar ko nors.

Vaikai be galo paslaugūs. Jei suaugusysis ko nors paprašė, jis be jokių diskusijų iškart nubėgs ir viską padarys, neklausinėdamas, kas už tai. Vaikai ten lipšnūs, nuoširdūs, bet pasigedau asmenybės išskirtinumo.

Isroildžonas: Jie nėra vienodi, baigia mokslus, tampa puikiais specialistais, asmenybėmis.

– Parsivežėte įvairiausių dovanų ir suvenyrų: senovinių siuvinėtų kilimėlių, tradicinių kostiumų. Gal pasikeis jūsų namai?

Andželika: Širdimi jaučiu, kad Džonui nelengva gyventi kitame krašte. Kitokie žmonės, kitoks bendravimas, kitoks interjeras.

Namų paversti tadžikiškais negalime, aš net negalėčiau ilgiau sėdėti ant kilimo, bet atsirado daugiau detalių, kurios Džonui primins namų šilumą.

– Gal jau planuojate kitą kelionę į Tadžikiją?

Isroildžonas: Būtų gerai nuvažiuoti su dukra Tekle, kuriai dabar 20 metų. Giminė norėtų, kad atvažiuotume visi. Būtų nuostabu. Bet tai – astronominė pinigų suma.

– O surengti savo darbų parodos Tadžikijoje neplanuojate?

– 1987 metais surengiau lietuvių keramikų stovyklą Tadžikijoje. Per pusantro mėnesio sukūrėme nemažai darbų, surengėme parodą, daug kūrinių padovanojome vietos gyventojams.

Keramikos iš Lietuvos į Tadžikiją nenugabensi – lėktuvo bagaže trapūs daiktai suduš. Jei porą mėnesių padirbėčiau Tadžikijoje, galėčiau ką nors parodyti tautiečiams.

Norėčiau surengti dar vienas lietuvių keramikų dirbtuves Tadžikijoje, o gal tarptautines. Tai mano svajonė.

130 Maždaug tiek artimiausių žmonių I.Barotis sukviečia į tėvų namus, kai lankosi gimtinėje.

Šaltinis

Parašykite komentarą