Vaiko poreikiai daugiaetninėje šeimoje

Anksčiau išgirdusi, kad mano dukra vadina save „pusiau lietuve“, šiek tiek nustebdavau.  Nei ji, nei jos tėvas niekada negyveno toje valstybėje, kurios etniškumu jaučiasi paženklinti. Su ja visada buvo kalbama tik lietuviškai. Argi tai ne keista?

Dabar manau, kad atsakymas labai paprastas: etniškumas nėra valstybės, o kultūros ir tapatumo žymuo. Ne, tai nėra keista, kad mūsų vaikai nori išlaikyti ryšius su seneliais, jų kalba, jų švenčiamomis šventėmis ir t. t. Jiems svarbios ne kai kurios, bet visos jų šaknys – ir tai yra puiku. To nereikėtų pamiršti arba supaprastinti nei tėvams, auginantiems šiek tiek „įvairesnius“ vaikus, nei valstybei.

Taigi kuo vaikų, augančių kelių kultūrų samplaikoje, poreikiai skiriasi nuo kitų?

  • Tyrimai rodo, kad būdo savybėmis tokie vaikai nesiskiria nuo kitų vaikų: jie pasitiki savimi ir jaučiasi panašiai jaukiai, kaip ir kiti. Tačiau skirtingų rasių ir skirtingų etninių grupių tėvų vaikai dažnai labai stengiasi. Jie siekia užsibrėžtų tikslų ir turi stiprų savo tapatumo ir visuomenės įvairovės jausmą.
  • Tokių vaikų savivoka gali skirtis. Tai priklauso nuo to, ar „kitokia“ tapatybė yra fiziškai pastebima, ar vaikas šeimoje yra užtektinai palaikomas ir mylimas, taip pat nuo jo(s) patirties su skirtingų kultūrų žmonėmis.
  • Reaguodami į aplinkinių nuostatas, tokie vaikai gali pasirinkti vieną arba kitą tapatybę. Kartais viešumoje jie gali identifikuotis su „dauguma“ arba atvirkščiai ‒ su „mažumos“ grupe, tačiau šeimoje išlaikyti kelių etniškumų tapatybę.
  • Vaikai gali prisitaikyti prie aplinkos ir keisti tapatumus, priklausomai nuo kalbos ir kitų kultūrinių veiksnių.
  • Kelių kultūrų, rasių tapatumo neatsisakantys vaikai, anot tyrimų, yra laimingesni nei tie, kurie užauga, pasirinkę tik vieno iš tėvų tapatybę.
  • Jei tėvai išsiskiria, tokie vaikai gali susidurti su didesnėmis problemomis norėdami pasinaudoti savo teise į kultūrinį identitetą.

Taigi, ką mes, kaip tėvai ir mamos, galime padaryti?

Manau, kad visų pirma – netrukdyti vaikams būti savimi.

Kaip ir visų vaikų tėvai, turėtume atkreipti dėmesį, ar vaikai nesusiduria su problemomis mokykloje ar kieme. Kai kurie vaikai patiria diskriminaciją, patyčias dėl kitokio tapatumo negu įprasta jų aplinkoje.

Reikėtų padėti vaikui ugdyti įgūdžius, kaip atsakyti į tam tikrus klausimus arba kaip reaguoti į išankstines nuostatas, išmokyti atsiriboti nuo įžeidimų ir fobijų, kad jie nesijaustų asmeniškai užpulti. Dažnai neapykantos objektas yra tam tikra tapatybė, o ne vaikas.

Su visa šeima džiaugtis daugiakultūrine (įvairovės) aplinka, susipažinti su kalba, tradicijomis, papročiais. Ypač gerai vaikui būtų gyventi ar mokytis, bendrauti daugiakultūrėje aplinkoje, kurioje nesistebima ir neatmetama žmonių įvairovė.

Pripažinti vaiko jausmus. Jei jie pasirenka vieno iš tėvų tapatybę, jie gali jausti kaltę ar gėdą, kad kitas liko nuošalyje. Reikėtų suprasti, kad kartais vaikai taip daro tam, kad galėtų pritapti, ir savivoka gali keistis.

Kurti paramos tinklus – burtis į „įvairių šeimų“ neformalius susitikimus, bendrauti su bendraklasių tėvais, seneliais, kaimynais.

Atrasti vadovėlius, filmus, įvairią pozityvią literatūrą su įvairovės elementu, knygas apie daugiaetnines šeimas ir jose augančius vaikus, kuriose vaikas galėtų atpažinti save.

Galiausiai prisiminti: „Mus skiria ne mūsų skirtumai, o mūsų nesugebėjimas atpažinti, pripažinti, ir švęsti tų skirtumų“ (Audre Lorde)

Parengta pagal American Academy of Child and Adolescent Psychiatry, SCDMH Multi-Cultural Council informaciją ir mūsų patirtis.

Daugiau rekomendacijų, kaip kurti atvirą ir palankią aplinką vaikams, augantiems įvairiose šeimose – artėjančiame seminare „Įvairios šeimos Lietuvoje: skirtingos formos ir identitetai“.

VŠĮ Įvairovės ir edukacijos namai

 

Parašykite komentarą