Vilniaus taboras: tikros istorijos

Visuomenės vaizduotėje Vilniaus taboras tapo narkotikų prekeivių, nusikaltimų ir visuomenės pasmerktųjų vieta. Naudodamiesi išsikerojusiomis klišėmis neatsakingi ir menkai apie tikrą situaciją žinantys politikieriai – liežuvis neapsiverčia sakyti „politikai“ – bando krautis politinį kapitalą siūlydami atsikratyti romų. Tačiau ar tikrai visi taboro gyventojai yra vagys, kvaišalų Įsitikinti, kad šeimai, pas kurią lankiausi, vagystės buvo tabu, progų gavau ir vėliau.

Rašinių ciklas „Vilniaus romų taboras: ar tikrai visi romai yra vagys ir narkotikų prekeiviai?“ siūlo pažvelgti į vienos tabore gyvenančios romų šeimos kasdienybę, kuri neprimena romams klijuojamų klišių.

Ciklas parengtas 2010 m. rudenį ir žiemą, kai bendradarbiaujant su projektu „Socialinis dialogas“ savanoriškai kiekvieną savaitę buvo lankomasi toje pačioje šeimoje ir padedama vyriausiai dukrai Adrianai (tiek suaugusiųjų, tiek vaikų vardai pakeisti – aut.past.) ruošti pamokas bei taip įsitvirtinti mokykloje.

Dienos pajamos – elgetavimu uždirbti 23 litai

Rugsėjį pirma pamoka prasidėjo šiek tiek kitaip, nei tikėjausi: žingsniuodama link, atrodo, vos negriūnančio medinio namelio kieme pamačiau juodą ne pirmos jaunystės „Audi“. Jos vairuotojas beldė į suklijuotą, vos besilaikantį lango stiklą klausdamas, kur vaikų tėvai ir pusbrolis.

Nors sunkiai sekėsi valdyti savo į krūmus dėti pasirengusias kojas, prisiartinau ir paklausiau vaikino, kokiu reikalu jis čia. Prisistačiau esanti iš savivaldybės – vyrukui tai padarė įspūdį, tad ramesniu tonu pasakė ieškantis suaugusiųjų.

Užėjau į vidų, Adriana kuo greičiausiai uždarė ir kabliu užrakino duris. Viduje buvo keturios mergaitės – vyresnės dvi, nors ir persigandusios, tačiau laikėsi, kitos dvi verkė balsu. Adriana paaiškino, kad vis dar pro langą besižvalgantis ir šviesai į kambarį patekti trukdantis vyras atvyko pas jam įsiskolinusį mergaičių pusbrolį.

Priėjusi prie lango pasakiau, kad namie tik vaikai, todėl jam neverta gaišti laiko. Mašina grįžo po dvidešimties minučių, mažajame kambarėlyje vėl pasėdama paniką. Supratęs, kad situacija nepasikeitė, o namuose – tik iš siaubo klykiantys vaikai ir aš, vyras apsisuko ir tą dieną jau nebegrįžo. Mergaitėms patiko, kad padėjau atsikratyti nelaukto svečio.

Gabriela kaip įmanydama greičiau pasisodino mažiausią – dar metų neturinčią – savo sesę į vežimėlį bei stumdydama pirmyn ir atgal ją užmigdė. Tada su Adriana prisėdome ant visiškai nutrintos sofos, mergaitė išsitraukė savo knygas ir pusbalsiu pradėjome ruošti pamokas – niekas nenorėjo, kad mažoji vėl pabustų.

Kol Adriana raitė raidžių eilutes, apsižvalgiau aplinkui: vienintelis namo kambarys buvo apie 20 kvadratinių metrų ploto, grindys – iš medienos skiedrų plokščių, po kuriomis galėjai justi nesant jokio pamato, baldų vos keli, o molinis krosnies statinio tinkas sutrūkinėjęs.

Kai paklausiau, kur jų tėvai, mergaitės pasakė, kad mama dirba, o tėvas – ligoninėje. Tik besilankant trečią ar ketvirtą kartą, grįžo ir mama. Tada sužinojau, iš ko šeima valgo duoną ir kodėl tėvas daugiausia laiko leidžia ligoninėje.

Tą vakarą iš elgetaujant surinktų pinigų motina nupirko duonos, jogurtų vaikams ir bulvių. Diena buvo sėkminga – surinkti net 23 litai!

Tėvo istorija nebuvo tokia džiuginanti, kaip tos dienos uždarbis. Sužinojau, kad vyras serga inkstų nepakankamumu, todėl kiekvieną lyginę savaitės dieną jam daroma hemodializė.

Mergaičių mamos paklausiau, ar nebandė ieškoti nuolatines pajamas garantuojančio darbo. Atsakymas nenustebino: moteris dar ekonominio klestėjimo metais Darbo biržos buvo siųsta pas kelis darbdavius, tačiau, kaip nesunku nuspėti, priimta nebuvo, nepaisant to, kad Darbo birža darbdaviui būtų kompensavusi dalį moters atlyginimo. O dar kažkas skundėsi, kad tada nebuvo įmanoma niekur rasti indų plovėjų ar valytojų…

Vis dėlto, kokia iš tiesų apgailėtina šeimos padėtis, supratau tik po pusantro mėnesio. Vienas geraširdis žmogus vaikams nutarė parūpinti kvietimų į „Lietuvos ryto“ varžybas „Siemens“ arenoje. Su kartu šeimą lankiusia drauge nuvažiavome paimti mergaičių. Jų mamos dar nebuvo, todėl nieko nelaukusios dvi vyresniąsias dukras krepšinio varžyboms pradėjome ruošti pačios.

Adriana vaikščiojo basa, nutrintomis kelnėmis. Liepiau jai apsivilkti kitas ir užsimauti kojines. Mergaitės atsakymas „neturiu“ pasirodė nerimtas, bet peržiūrėjusios kambario kampe sudėtus vaikų rūbus supratome, kad jų tikrai nėra.

Džinsus, su kuriais anksčiau matydavau Adrianą, vilkėjo jaunesnis jos broliukas, o kojinių porą pavyko rasti tik skirtingų spalvų. Susikeitusi su broliu kelnėmis, kurios jai buvo per trumpos, o ant kojų užsitempusi skirtingas kojines, mergaitė prisiminė, kad batų ji taip pat neturi – nors mama prieš savaitę buvo nupirkusi naujus iš vieno prekybos centro, tačiau grįžtant iš mokyklos nukrito jų kulnas.

Situaciją išgelbėjo projekto vadovė, kuri skubiai surado keliais dydžiais per didelius batus ir atvežė mergaitei. Kadangi jie mergaitei krito nuo kojų, vėliau juos nešioti pradėjo Adrianos mama, kuri taip pat neturėjo šiltų žieminių batų.

Ekskursija po varguolių Vilnių

Kol neturėjo tinkamo apavo, Adriana ir į mokyklą neidavo. Iš vasaros likę „kroksai“ tikdavo nupėdinti tik į Romų visuomenės centrą, jei, aišku, kas nors kitas nebūdavo užsimovęs Adrianos kojinių.

Reikėjo kažką daryti. Tada kaip tik į projekto profilį „Facebook“ parašė Raudonojo Kryžiaus savanoris. Pasirodo, organizacija turi savo šalpos skyrių, į kurį suvežami iš prie prekybos centrų esančių konteinerių surinkti rūbai.

Taigi su vaikų mama sutarėme, kad iš ryto atvažiuosiu jų paimti – užsuksime į „Maisto banką“ ir į Raudonąjį Kryžių, kur turėtume gauti vilniečių paaukotų rūbų bei batų.

Kai kurie žmonės bando atrasti Vilnių užsisakydami įvairias ekskursijas – „žydiškas Vilnius“, „Adomo Mickevičiaus Vilnius“, „misionieriškas Vilnius“, „požeminis“ ir visoks kitoks – keista, kad iki šiol niekas neorganizuoja varguolių ekskursijų, jos – ne ką prastesnės.

Kirtusi Žvėryno tiltą ir besižvalgydama viename Kęstučio gatvės rūsyje įsikūrusio „Maisto banko“ biuro, vis pažiūrėdavau į Adrianos mamos rodomus namus. „Šiame rajone, – pasakojo Roza, – gyvena labai geri žmonės. Va, tame man davė 2 litus, o šitame – 10!“ Pastaroji suma moteriai atrodo neįtikėtinai didelė, iš Rozos nuostabos suprantu, kad jai sunku suvokti, kaip kažkas gali turėti tiek pinigų, kad ramia širdimi atsisveikintų su lakūnų porele.

Taip pat moteris nusistebėjo ir apžiūrėjusi „Maisto banke“ gautą davinį – be kitų gėrybių, maišelyje buvo ir kilogramas cukraus. „Jau senokai jo beturėjome“, – nušvitusi pasakojo Roza.

Raudonojo Kryžiaus šalpos skyriuje moteris džiūgaute džiūgavo: radome dvi poras batų mažesniesiems, megztinių, pėdkelnių, kelnių, kojinių, pirštinių, apatinių vaikams. Bandžiau Rozai parinkti ir kokį nors žieminį paltą, tačiau moteris per plona ir „skendo“ net ir, atrodytų, ne tokiuose dideliuose kailiniuose. Keturi ar penki maišai rūbų – geras laimikis.

Grįžome Goštauto gatve, kur Roza vėl man pasakojo apie savąjį Vilnių. Štai viena netoliese sutikta moteris, tada besiruošusi emigruoti, pažadėjo padovanoti užuolaidų, kilimą ir net dulkių siurblį, tačiau Roza pamiršo adresą ir, kai kitą kartą atvažiavo daiktų, tik klaidžiojo aplink netoliese esantį kino teatrą bandydama prisiminti, kuriame name ir laiptinėje gyvena moteris.

Gedimino prospektas taip pat turi savo istoriją: praėjusią vasarą viename iš biurų pastatų elgetaudama su penkių mėnesių kūdikiu ir savo penkiamete dukterimi moteris gavo jogurtų, sausainių, o tą dieną pavyko surinkti net 50 litų!

Vis dėlto kad ir kokie geri, Rozos nuomone, žmonės gyventų mieste, kaimas jai patinka labiau. Pasirodo, šeima anksčiau gyveno Kenoje, netoli Baltarusijos sienos. Suklusau: anksčiau rimtai nežiūrėjau į moters pasvajojimus apie gyvenimą kaime ir žemės plotelį šalia namų, kur, kaip ji pati sakydavo, galėtų augti svogūnai, morkos ir agurkai.

Man vis atrodė, kad Roza bando taisyti nuomonę apie romus, kurie lietuvio sąmonėje nedirba žemės ir yra veltėdžiai. Tačiau su šypsena nuo ausies iki ausies veide Roza toliau man pasakojo, kaip jai patikdavo pasiimti tada dar neseniai gimusią vyriausią dukrą į daržą ir suleisti rankas į žemę.

Artėdamos taboro link pamatėme grupę moterų, pėsčiomis einančių į miestą. Paklausiau Rozos, ką jos mieste veiks – juk lauke penkiolika laipsnių šalčio, o tokiu oru uždarbis turbūt ne pats didžiausias. Moteris pritariamai linktelėjo, tačiau, anot jos, nėra prasmės būti ir namuose. Uždarbis gal ir nedidelis, bet elgetaudamos ar burdamos vis tiek sukrapštys vieną kitą litą, o namie tektų sėdėti gal ir nevalgius.

Pasiteiravau, kodėl Roza neburia kortomis, juk nors lietuviai širsta dėl šio romių užsiėmimo (lyg ne savo valia pinigus mokėtų), tačiau bendruomenėje – tai vienas iš dažnesnių moterų būdų užsidirbti pragyvenimui. Atsakymas paprastas: „Nemoku, be to, burtais netikiu.“

Tolerancijos pamoka skustagalvio romo mašinoje

Kartą nuvažiavusi pas mergaites, jų namie neradau – jos koncertavo. Be to, kad abi sesės gabios mokslams, mergaitės dar ir puikiai dainuoja. Prisiminusi, kaip Adriana pasakojo per vieną koncertą Seime mačiusi Valinską, pagalvojau, kad kažkokie ponai, matyt, vėl įsigeidė pamatyti šokančias ir dainuojančias tautines mažumas. Gaila, kad jie nemato to vieno kambario būsto, kuriame gyvena septyni žmonės, o grindyse žioji skylės, pridengtos vienu kitu skuduru.

Namuose buvo šilta. Pasiteiravau, kur pavyko gauti kuro – Roza papasakojo, kad pasiskolino pinigų iš pensiją gavusio kaimyno ir už 70 litų nusipirko malkų. Tai – labai gera naujiena, prieš savaitę namai buvo šalti, juos šildė tik vienos iš projekto koordinatorių atvežtas elektrinis šildytuvas.

Pakalbėjome apie tai, kad kažkoks inspektorius iš Rytų skirstomųjų tinklų nukirpo elektrą tiekusį laidą ir surašė aktą. Roza tvirtino neketinanti mokėti už prieš tai čia gyvenusius žmones, bet už savo išnaudotą elektrą, jei tik pastatytų skaitiklius, susimokėtų.

Nedažnai namuose būnantis vaikų tėvas Aleksandras pasiūlė kartu važiuoti į centrą. Sutikau, bet tik sėsdama į juodą skustagalvio vyruko vairuojamą „Audi“ pagalvojau, kad idėja nebuvo jau tokia gera…

Vyrukas su manimi pasisveikino, atsiprašė, kad mašinoje pilna trupinių. Sakė dažnai vežiojantis dukterėčias, todėl tvarkos kartais trūksta. Pasakiau, kad nesuktų dėl to galvos. Toliau važiuodami vairuotojas su Aleksandru kalbėjosi romų kalba.

Tvirčiau spustelėjau sugniaužtus pirštus, kai sankryžoje pasukome į kairę, užuot važiavę tiesiai. Pasakiau, kad jei vyrai važiuoja ne į centrą, tai gali mane čia paleisti – autobusų stotelė visai netoli. Bet vairuotojas sakė, kad tikrai paveš, o pasuko kitu keliu, nes man įprastas kelias – duobėtas.

„Kur jau ne“, – pagalvojau ir pradėjau regzti strategijas, kaip teks išsrėbti košę, kurios prisiviriau, ypač kai privažiavome kitą sankryžą, kurioje vėl pasukome priešinga kryptimi. „Nieko sau keliukas“, – pagalvojau, kai pradėjome važiuoti žvyrkeliu, kurio duobės atrodė tokio dydžio, kad ir mašinos ratus jose galima palikti.

„Linksmieji kalneliai“ atrodė visai nelinksmi, ypač, kai suvokiau, kad sėdžiu mašinoje su dviem vyrais, greičiausiai kada nors teistais už kokį nors nusikaltimą (tokia Vilniaus taboro statistika). Nusprendžiau, kad jei pravažiavę namus suksime link už puskilometrio esantį mišką, teks šokti iš mašinos, o jei sustosime gyvenvietėje, bus galima bėgti, bet kol kas ramiai sėdėjau mašinoje.

Sustojome. Vairuotojas pasakė tuoj grįšiąs, tad likome mašinoje dviese su Aleksandru. Kad neįsivyrautų nemaloni tyla, paklausiau jo, kaip sveikata. Vyras, matyt, žinodamas „normaliosios“ visuomenės požiūrį į romus padėkojo, kad klausiu, nors man jau atrodė, kad bendraujame pakankamai dažnai, jog tų mandagybių nepaisytume. Pasipasakojo, kad tris kartus per savaitę važiuoja darytis hemodializės ir kad po jos netenka trijų kilogramų svorio.

Tada lyg iš niekur nieko tvirtai ištarė: „Mirti aš nebijau, tik nenoriu vaikų tokiame skurde palikti.“ Prieš tai jo mobiliajame telefone matyta mažiausio vaiko nuotrauka, tada pasirodžiusi kaip nuvalkiota klišė, įgavo prasmę.

Visada jaučiau nepasitikėjimą tuo vyru, negalėjau žiūrėti, kaip namuose jo žmona laiko visus kampus – eina elgetauti, daro valgyti, prižiūri vaikus, skalbia, o vyras tik pasyviai sėdi, vis pasiskųsdamas, kad jam su sveikata blogai. O štai dabar paaiškėjo, kad didžiausia pasyviojo tėvo baimė yra mirti, palikus vaikus skurde.

Pokalbis nutrūko, kai į mašiną grįžo vairuotojas. Tiesa, jau kitas. Aleksandrui pasakiau, kad jei būsiu išleista Naujininkuose, man bus pats tas. Grįžome į Eišiškių plentą. Supratau, kad Aleksandras vairuotojui aiškino, kas aš esu. Vyriškis paklausė, ar esu iš Raudonojo Kryžiaus. Pasakiau, kad savanoriauju. Vairuotojas persisvėrė šiek tiek į mano pusę ir padavė paspausti ranką prisistatydamas.

„Jei čia važinėji nemokamai – tavo širdis didelė, geras žmogus esi“, – jausmingai pasakė mano naujas pažįstamas, o aš, kaip tikra šiaurietė, nežinodama, ką atsakyti į tokį sentimentalumą, kažką numykiu. Vyras klausė, gal mane į stotį nuvežti, nes iš ten daug autobusų važiuoja. Paprašiau, kad paleistų, kur jiems patogu, kad nesuktų iš savo kelio, o vairuotojas nuoširdžiai prisipažino, kad jie iš viso važiuoti į miestą neplanavo, pavežė, kad nereikėtų man laiko gaišti krapštantis iš Kirtimų.

Vaikų žaidimų vietose „žaidžia“ narkomanai

Vieną pirmųjų kartų, kai šeimyną lankiau dar viena, penkiametė Gabriela, žiūrėdama tiesiai į akis, pasakė paėmusi mano pinigus. Sudvejojau: nors striukė su pinigine visą laiką buvo netoli manęs ir man atrodė, kad mergaitė neturėjo progos jos ištraukti, paklausiau, ką pirks už mano pinigus. Gabriela pradėjo juoktis supratusi, kad nurijau jos jauką. Toks pat mergaitės testas laukė ir mano draugės Emilijos, kuri šeimą pradėjo lankyti vėliau.

Įsitikinti, kad šeimai, pas kurią lankiausi, vagystės buvo tabu, progų gavau ir vėliau. Iš pradžių juokdavausi, kai Adriana priekaištaudavo, kad palieku savo tušinukus ir primindavo šį kartą juos būtinai pasiimti. Tie tušinukai, kurie mėtėsi mano namuose ir kurių niekada neskaičiavau, buvo nemažas turtas vaikams, neturintiems net lapo popieriaus, ant kurio galėtų piešti, ką jau kalbėti apie pačias rašymo priemones.

Tačiau Adrianai lyg garbės reikalas buvo juos būtinai grąžinti ir pasirūpinti, kad jų šį kartą nepamirščiau. Maniau, kad toks vaikų elgesys – savotiškas atlygis už tai, kad ruošiame kartu pamokas ir gerai pašėliojame. Tačiau, kai mergaičių pusbrolis mane pavaišino saldainiais, supratau, kad vaikai tikrai sąžiningi, – tą dieną dešimties metų berniukas 20 litų gavo už tai, kad mikliai iš balos ištraukė vieno vyriškio iškritusį telefoną ir grąžino jį šeimininkui.

Adriana, dėl kurios iš pradžių ir pradėjome lankytis Kirtimuose, taip pat nemažiau įdomi asmenybė. Juokaudamos su Emilija tarpusavyje ją vadinome „sena galva“: jei tėvų nebūdavo namie (dažniausiai jie grįždavo vėlai vakare), vyriausioji rikiuodavo vaikus, prižiūrėdavo, kad jie neverktų ir nesusižeistų, niekur neidavo, net jei tą dieną turėdavo vykti jos dainavimo repeticijos ar savanorių sugalvotas renginys.

Dėl to, kad turėjo prižiūrėti jaunėlius, kentėjo ir labai gabios mergaitės mokslai: jei mamai tekdavo ryte, o ne popiet išeiti iš namų, tą dieną Adriana mokykloje nepasirodydavo. Nors namuose tiek vaikų motina, tiek tėvas visada priimdavo svetingai, tačiau ilgainiui, jei tik suaugusieji būdavo namie, pamokų ruošti dvi vyriausias mergaites stengėmės išvesti į Romų visuomenės centrą.

Susikaupti, kai tam pačiame kambaryje dar trys mažesni vaikai, ištroškę dėmesio, – beveik neįmanoma užduotis, ypač kai Adriana, vos pasigirdus mažiausiosios verksmui, šokdavo ją raminti ir bandydavo užmigdyti.

Kai pirmus kelis kartus užsibuvau pas mergaites ir per Kirtimų taborą man teko eiti tamsiu paros metu, buvo nejauku. Tačiau nejaukumas kartu buvo ir žavus – juk įveiki save ir padarai tai, ko kiti neišdrįstų!

Toks nuotykių ieškotojos vaizdinys pasibaigė vieną vakarą, kai su mergaitėmis grįžome iš Romų visuomenės centro. Išsigandę vaikai paprašė, kad būtinai juos palydėtumėme tuos keturis šimtus metrų iki pat namų. Mergaitės, visą gyvenimą augusios tabore, naktimis savo žaidimų vietas užleisdavo besišlaistantiems narkomanams.

O juk mes, „teisingoji“ visuomenė, niekada net nepagalvojome apie tai, kad romai gali jaustis nesaugūs savo pačių kieme: kad jiems šalia namų kvaišalus besileidžiantys narkomanai yra tokia pat nelaimė, kaip ir bet kuriam lietuviui, kurio laiptinėje būtų kvaišinamasi.

Absoliuti dauguma romų, turinčių vaikų, skuostų iš Kirtimų net neatsisukdami, jei tik turėtų kur. Narkotikais tabore prekiauja keletas, nesunkiai iš mašinų srauto ir namų su palydovinėmis antenomis atpažįstamų romų, dauguma kitų – skurdžiai, neturtu pralenkiantys daugumą „Bėdų turgaus“ herojų.

 

Autorius: Jūratė Juškaitė

Šaltinis: LRytas.lt

Parašykite komentarą