Kaip bendrauti su vaikais efektyviau?

Psichologijos daktarė ir praktikuojanti psichologė Melanie Greenberg iš San Francisko (Kalifornija, JAV), tyrinėja bendravimą, tėvų ir vaikų, taip pat šeimos, darbo santykius.

Straipsnyje ji aptarė dažniausias tėvų daromas bendravimo klaidas, būdus, kaip jų išvengti, kad nebūtų pakenkta vaikų pozityviam savęs vertinimui.

Tėvystė – vienas sunkiausių, bet ir prasmingiausių, gyvenimo išbandymų. Gaila, tačiau pagal visuotinai priimtas taisykles auklėjant vaikus, bendravimas dažnai būna paviršutiniškas, nelygiavertis.

Pirma klaida – per daug kalbama

Kai tėvai kalba be perstojo, vaikai nebesiklauso, „tarsi išsijungia“. Tyrėjai patvirtino, kad žmogaus smegenys, aktyvioji atmintis, gali priimti tik keletą idėjų ar nedidelį informacijos kiekį vienu metu. Tai sudarytų tik apie vieną – du sakinius ar apie 30 sekundžių.

Neigiamas pavyzdys

„Nežinau, kaip šį semestrą suderinti baletą ir tenisą. Žinai, tikriausiai negalėsi lankyti abiejų, nes beisbolo treniruotės antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais ketvirtą valandą, reikės skubiai persirengti, susišukuoti, gal tai ilgai neužtruks, jei būsi susiruošusi iš anksto daiktus…“

Šiame pasakyme tiek daug informacijos, kad vaikas sutrinka ir nebesiklauso. Taip pat įsakmus, šaltas tonas sukelią vaikui tik neigiamą reakciją, nerimą. Nebūtina vaikui susakyti visko iš karto. Geriau pateikti informaciją dalimis. Leiskite vaikui pasakyti savo nuomonę prieš pateikdami naujas detales.

Teigiamas pavyzdys

„Jei norėsi lankyti ir baletą, ir tenisą, bus sunku, nes užsiėmimai vyks vienas po kito. Prisėskim ir abi pamąstykim, ką daryti“.

Šiame pavyzdyje pateikti tik du sakiniai, todėl vaikui lengviau suvokti informaciją. Jam aiškus pokalbio tikslas, ko iš jo norima. Toks bendravimas yra lygiavertis, paisoma ir vaiko norų.

Nuolatiniai priekaištai ir įspėjimai

Daugumai tėvų iki skausmo pažįstamas kasdieninis rytinis skubėjimas, stengimasis, kad visi išeitų laiku, nepamirštų priešpiečių, sportinės aprangos, muzikos instrumentų, namų darbų ir t.t. Išsiblaškęs ir nemotyvuotas vaikas – sunkiausias išbandymas užsiėmusiems tėvams.

Dauguma praranda savikontrolę ir bando desperatiškai suvaldyti situaciją priekaištaudami ir kritikuodami. Nuolat primindami ir kaltindami vaiką, kad jis ką nors pamiršo, jūs įpratinate vaiką būti dar nesavarankiškesniu, laukti nuolatinių priminimų. Nors mažesniems vaikams ir reikia daug ką priminti, tėvai neturėtų įprasti to daryti ir vaikams augant turėtų leisti didesnę dalį atsakomybės prisiimti patiems.

Netinkamas motyvavimas

Pavyzdžiui, dešimtmečiui mama sako, kad pažadina jį prieš valandą, kadangi jis niekada nesusiruošia laiku. Po dešimties minčių įsakmiai liepia valytis dantis, rengtis… Dar po kelių minučių jau šaukia, kad pavėluos ir t.t.

Mama prisiima sau per daug atsakomybės, bendraudama su vaiku rodo nepasitikėjimą juo, tarsi jis be nesibaigiančių įsakymų pats nesusitvarkys. Toks tėvų „rūpestingumas“ išugdo tik nepasitikintį savo jėgomis, nuo kitų priklausomą vaiką. Negatyvus, įsakmus tonas tik iššaukia pasyvią agresiją, nenorą paklusti.

Deramas pavyzdys

„Mes išeiname už 45 minučių, jei tu nesusiruoši, pats turėsi aiškintis mokytojams“.

Toks pasakymas trumpas ir informatyvus, nusakantis pasekmes. Tokiu būdu tėvai moko vaiką pajusti savo elgesio pasekmes.

Gėdinimas, kaltinimas siekiant priversti paklusti

Vaikai dar nemoka suprasti suaugusiųjų jausmų, nemoka užjausti dėl dalykų, kurie jiems atrodo nesvarbūs. Jie tik augdami įgyja šį sugebėjimą. Todėl tikėti, kad vaikai įsijaus į jūsų padėtį, supras jus – beviltiška. Ir tai dar nereiškia, kad jie yra blogi ir nerūpestingi. Jie tik vaikai, jie ieško gyvenimo džiaugsmo kiekvieną akimirką, jie bando suvokti savo galimybių ribas. Daugumos tėvų gyvenimas kupinas streso, dėl daugybės reikalų jie dažnai pamiršta apie save. Susidaro įspūdis, kad vaikai nė kiek nenori padėti. Svarbu rasti kiek laiko nusiraminimui, nepasiduoti emocijoms, bandyti susitarti su vaiku.

Nesugebėjimas išklausyti

Mes visi mokome vaikus gerbti kitus žmones. Geriausias būdas tą padaryti – patiems rodyti gero elgesio su kitais žmonėmis pavyzdį. Tai padeda vaikui įsisavinti vertybes, moko suprasti kitus žmones, moko nuoširdžiai bendrauti. Dažniausiai sugebėjimas atidžiai išklausyti vaiką yra sunkiausia užduotis tėvams, nes jų galva nuolat užimta dalykais, kuriuos reikia ar dar reikės padaryti.

Geriau vaikui pasakyti, kad negalite jo išklausyti, nes dabar užsiėmę valgio gaminimu, bet po dešimties minučių tikrai pasikalbėsite. Geriau nustatyti tikslų laiką pokalbiui nei klausytis puse ausies, nenuoširdžiai. Tik atminkite, kad vaikai negali ilgai laukti, kol bus išklausyti.

Dar keletas pavyzdžių. Kai vaikas pasako per varžybas įmušęs įvartį, mama atsako (be akių kontakto): „O, tai puiku, branguti, o dabar eik žaisti su sesute“. Dar sumurma, kad neprisimena, kokioje temperatūroje kepti vištą.

Efektyvus klausymasis apima ir neverbalinius kūno ženklus, pavyzdžiui, akių kontaktą, skaitymą iš akių ar veido. Mama tokiu atsakymu tarsi sako netrukdyti jai. Vaikas gali pasijusti vienišas, nepakankamai geras.

Kaip reikėtų kalbėtis

„Puiku, kad tu įmušei įvartį. Fantastiška! Aš matau, kad tu didžiuojiesi savimi. Papasakok man plačiau, kaip tai įvyko.”

Taip tėvai parodo susidomėjimą, entuziamą, paprašo vaiko papasakoti. Šiuo atveju mama atsako į vaiko jausmus, vaikas jaučiasi svarbus. Empatiškas atsakas skatina tų smegenų dalių, kurios susijusios su jausmais, vystymąsi.

Šaltinis: delfi.lt

Parašykite komentarą