„Moters gabalėliai“ apima apakinantį pirmąjį veiksmą, kurį atpažįsta nepaprastai jaudinantis ir mielas ilgas darbas po Martos gimdymo. Šis kadras iš tikrųjų yra pats ypatumas ir labiausiai kenčiantis filmo pasiekimas. Aktorių parodos, kuriose taip pat dalyvauja Molly Parker, Sarah Snook ir Iliza Shlesinger, yra išties puikios. Tai yra geriausias Kirby profesijos pristatymas iki šiol, o LaBeoufas taip pat vertas dėmesio. Burstyn taip pat prikiša slegiantį motinos darbą ir sugalvoja, kaip padaryti savo mažos mergaitės agoniją dėl savo. Kaip ten bebūtų, kinematografija (iš Benjamino Loebo) ir vaidinimas nuošalyje „Moters gabaliukai“ turi keletą trūkumų.

Jos ritmiški judesiai su netaisyklingumo jausmu, kurį galima paneigti, kaip protingą jo nevilties dalyką, vis dėlto priklauso nuo Kornélo Mundruczó krypties. Yra kažkoks netaisyklingumas, nes bandoma būti ir šventu, ir įprastu šou, o pramogautojai liko labai vieni, kad išsiaiškintų, kokį toną jiems reikia perduoti tam tikroje scenoje. Vis dėlto didžiausia filmo silpnybė yra teismo laida, vaizduojanti trečiąją demonstraciją. Čia mes gauname kalbą, kuri jaučiasi taip pat nepagrįsta, ir taip pat ant mygtuko, kai tiek daug to, kas buvo praeityje, buvo perduota nepastebimai ir skvarbiai. Istorijos atvejų yra įvairių atvejų, kurie taip pat jaučiasi suvaržyti, tačiau čia negalima jų įsigilinti, nes jie apima spoilerius.

„Moters gabaliukai“ vis dar vis dar juda, o ne vien dėl savo pasakojimo idėjos, tačiau anksčiau minėtos parodos. Uždarymas yra skanus ir jei Kirby negaus Oskaro už savo pristatymą, ji tikrai gaus paskyrimą. Ji perduoda netvarką, vėsą, pyktį ir niokojimą to, ką jos personažas vykdo skvarbia jėga. Kirby ne tik įrodė, kad turi daug daugiau, ką ant stalo pristatyti savo, kaip princesės Margaret, parodoje „Karūna“.