Visuomenės požiūris į netradicines šeimas slegia vaikų pečius

Akvilė Žaromskytė

Kokį vaizdą matote, išgirdę žodį „šeima“? Mama ir tėtis, du vaikai, visi šviesiaodžiai, besišypsantys: mama gamina maistą ir skalbia, tėtis uždirba pinigus, visa šeima kiekvieną vakarą susėdę prie stalo valgo sočią vakarienę ir dalijasi dienos įspūdžiais. Ar tikrai? Kiek iš mūsų gyvena tokioje šeimoje? Ir kiek iš mūsų susimąsto apie tai, jog yra šeimų, kurios gyvena kitaip? Atrodo, kad vis dar gyvename sovietmečiu, kai visuomenė buvo vaizduojama kaip tobula ir nenukrypstanti nuo partijos nustatytų normų. Tačiau realybė kitokia: yra išsiskyrusių šeimų, šeimų, kurias sukuria skirtingų kultūrų atstovai, šeimų, kuriose vaikus augina tos pačios lyties žmonės ir begalė kitų modelių. Neatsižvelgiant į tai, formuojama švietimo sistema, leidžiami įstatymai, rašomi straipsniai, kuriamos laidos ir statomi filmai. Tačiau gal vertėtų susimąstyti, kokius jausmus išgyvena vaikai, gyvenantys netradicinėse šeimose?

Propaguodami vienintelį šeimos modelį, traumuojame vaikus

Edukologė Vilma Gabrieliūtė pastebi, kad propaguodami tradicinės šeimos modelį, sutrikdome vaikus, kurie gyvena ne tokiose šeimose. „Jei vaikas vadovėliuose, reklamose mato tik šeimą su tėčiu ir mama, būtinai baltaodžius, jaunus, sveikus ir laimingus, – kokie, Jūsų manymu, jausmai ir mintys kyla? Juk šeima yra ta vieta, kur vaikai turi jaustis saugūs ir mylimi, ta vieta, kur sprendžiamos problemos ir kilę konfliktai, kur mes įgyjame pagrindinių įgūdžių. Nupiešdami tokį ribotą paveikslą mes ne tik paliekame šeimos sąvoką kaip idealą ir siekiamybę, bet ir skatiname patyčias mokykloje bei menkiname vaikų savivertę. Atstumiame vaikus, kurie susiduria su negalia, su etniškumu ar religija, netradicine lytine orientacija ar amžiaus skirtumu savo šeimose. Mūsų vaikai kenčia, nes visuomenėje reikalaujama būti „normaliu“. Jei Vakarų valstybėse yra puoselėjami tiek asmenybės, tiek šeimos formų įvairovė ir kitoniškumas, tai mūsų vaikams didžiausia trauma ir baimė yra būti kitokiam“, – dalinosi pastebėjimais V. Gabrieliūtė.

Bene didžiausią dalį vadinamosiose netradicinėse šeimose gyvenančių vaikų sudaro išsiskyrusių šeimų vaikai. Tik su mama nuo trejų metų gyvenusi Gintė pasakoja, jog tėvų skyrybų neatsimena, nes buvo dar per maža. „Sakyčiau, kad man pasisekė – prisimenu tik tėvą, išeinantį iš namų su lagaminu, ir tiek. Gal kažkur giliai viduje yra ir daugiau prisiminimų, bet žmogaus protas linkęs skaudžius dalykus užblokuoti,“ – pasakoja Gintė. Kita mergina, Adelė, dvejus metus gyveno viena, be mamos, tėčio ar kito suaugusio žmogaus: „Pradėjau gyventi viena, nes sesuo išvyko studijuoti į Kauną, o mama ‒ dirbti į Kėdainius. Tėtis ir senelis mirę, todėl išvykus mamai ir sesei likau gyventi viena.“

Girdėti apie kitų gerus santykius su tėvais kartais būna skaudu

Gintė pasakoja, kad jos santykiai su tėčiu nebuvo artimi, jis daug dėmesio jai neskirdavo. Paklausta apie tėtį, dažnai tiesiog atsakydavo žmonėms, kad tėčio neturi. Pasakoti tikrąją istoriją buvo per daug skaudu: „Pasijausdavau nejaukiai, kad visai nepažįstu savo tėvo.“ Diskomfortą keldavo ir mokykloje atliekamos užduotys: reikėdavo nagrinėti literatūros kūrinius, kuriuose daug dėmesio skiriama šeimos santykiams. „Nagrinėti kūrinius būdavo sunku, nes nelabai žinau, kaip tėvų santykiai atrodo, nesusidurdavau su tuo kasdien“, – pasakoja mergina.

Gintė prisimena ir bendravimą su bendraamžiais, gyvenančiais tradicinėse šeimose: „Visuomet jaučiausi nejaukiai, kuomet draugai kalbėdavo apie laiką, leidžiamą su tėvu, kur ėjo, ką veikė, net jei tai buvo paprasčiausia kelionė iki parduotuvės apsipirkti. Atrodo, tai neturėtų manęs trikdyti – juk tai normalu. Tačiau man, to neturėjusiai, yra truputį skaudu.“ Kartais visai to nenorėdami ir nesiekdami žmonės tradicinę šeimą traktuoja kaip įprastą ir natūralų dalyką, kurį turi suvokti visi. Nei tėvai, nei mokytojai nepasakoja vaikams apie galimybę egzistuoti ir kitokiems šeimų modeliams, o vaikai, gyvenantys kitokiose šeimose, jaučiasi ne tokie, kaip kiti. Tai suteikia jiems skausmo ir nevisavertiškumo jausmą.

Gyventi vienai ir niekam to nepasakoti – būtinybė

Adelė, pradėjusi gyventi viena, anksčiau laiko susidūrė su suaugusių žmonių pareigomis ir rūpesčiais: „Iš pradžių buvo tikrai sunku, ypač pirmąją vasarą, nes visą vaikystę ir paauglystę buvau įpratusi, kad viskas padėta ant lėkštutės: namai būdavo šilti, pinigų duodavo, maistas visada paruoštas. Viskas pasikeitė, kai mama ir sesė išvyko. Tada supratau, kad atėjo laikas viskuo rūpintis man.“ Jai teko prižiūrėti didelį namą, sodą, rūpintis buitimi. Kiek galėdami padėjo giminės, tačiau didžiąją dalį darbų  tekdavo nudirbti pačiai.

Papasakoti apie susidariusią situaciją Adelė išdrįso tik mokytojams ir artimiausiems draugams. „Stengdavausi nesigirti, kad gyvenu viena. Gyvenau nedideliame miestelyje, todėl bijojau, kad žmonės sužinoję gali pradėti teisti ir kritikuoti ne tik mane bet ir mamą, giminaičius, nes aš tada dar nebuvau pilnametė. Nenorėjau apkalbų.“

Adelė nepajuto didelio visuomenės spaudimo, nes užbėgo už akių tiek apkalboms, tiek visuomenės požiūriui. Tačiau mergina pripažįsta, jog susiklosčiusi situacija jos artimus draugus ir mokytojus nustebino. Kadangi žmonės buvo savi – Adelė sulaukė didelio palaikymo, tačiau pirmoji reakcija parodė, jog žmonės nepratę girdėti apie šeimą, kurios visi nariai gyvena skirtinguose miestuose.

Gyvenimas netradicinėje šeimoje augina brandžias asmenybes

„Žinau, kad kai kurie mano bendraamžiai vaikai išgirsdavo pastabų apie šeimą, tačiau aš apie savąją niekada negirdėdavau nieko blogo. Adelė taip pat pasakoja, jog gyvenimas be kitų šeimos narių išmokė ją savarankiškumo. „Labai džiaugiuosi, kad taip įvyko, nes matau, jog mama ir sesė yra laimingos kituose miestuose. Džiaugiuosi, kad sesuo nepasiliko studijuoti gimtajame mieste vien dėl to, kad aš nelikčiau gyventi viena. Tai tikrai buvo geras spyris, išmokęs mane, kad gyvenime turiu būti stipri, nesvarbu, kokias situacijas man gyvenimas pametės.“apie savąją niekada negirdėdavau nieko blogo. Mama atliko puikų darbą mane augindama, visuomet manim labai rūpinosi, matyt, dėl to žmonės niekada jos ir nekritikavo – nebuvo dėl ko.  Jos dėka užaugau žmogumi, turinčiu teisingą vertybių sistemą, esu tolerantiška ir priimu visus žmones kaip sau lygius, gerbiu vyresnius, esu mandagi – didžiuojuosi būdama tokia, kokia esu, ir mąstydama taip, kaip mąstau“, – pasakoja Gintė. Užaugusi šeimoje, kuri kitų akimis nebuvo tradicinė, ji nusprendė savo ateitį sieti su tolerancijos skatinimu visuomenėje ir mokosi žmogaus teisių specialybės Švedijoje.

V. Gabrieliūtė, koordinuodama projektą www.ivairiseima.lt, pastebi, kad vaikai, augę netradicinėse šeimose ir gaudami suaugusiųjų paramą, užauga tolerantiškesni, jautresni kitų problemoms ir turi geresnius socialinius įgūdžius. Puikus to pavyzdys galėtų būti aštuonerių metų vaiko užduotas klausimas: „Kaip gyvena tavo vaikinas ar mergina?“ Jis ne iš karto nusprendžia, kad pora gali būti tik tarp skirtingos lyties žmonių, bet neatmeta ir kitų galimybių, taip nenorėdamas įžeisti žmogaus. „Aš kartais pagalvoju, kokia laimė yra vaikams augti, kai jie daug plačiau suvokia pasaulį ir savo galimybes. Linkėčiau kiekvienam vaikui suprasti, kad jis ar ji gali rinktis profesiją tokią, kokios nori, o ne tą, kuri „pritinka“ berniukui ar mergaitei, kad gali kurti šeimą su žmogumi, su kuriuo sieja tarpusavio ryšys, pagarba ir supratimas, nepaisant odos spalvos ar lyties“, – savo mintimis dalijasi V. Gabrieliūtė.

Deja, Lietuvoje net švietimo sistema sukurta taip, kad skatintų tik tradicinį šeimos modelį. Taip vaikai, kurie neatitinka to vienintelio pateikiamo „rėmo“, yra verčiami patirti tam tikrą atskirtį ir nevisavertiškumo jausmą. Štai kad ir antros klasės vadovėlyje yra užduotis, kur prašoma vaikus apibūdinti savo tėtį. Vaikas, kuris tėčio nepažįsta, nes šis paliko šeimą, arba dar skaudžiau – yra miręs, tikrai jaučiasi ne tik nejaukiai, bet jam būna liūdna pasakyti, jog tėčio neturi. O kur dar vaikai, kurie turi dvi mamas, o ne tėtį ir mamą, arba dvi mamas ir tėtį.  Kaip vaikams jaustis, kai jie supranta, kad jų šeima ne tokia, kaip nupiešta vadovėlyje? Kas turi kalbėti apie įvairovę mokykloje?

Aš ir pati atsimenu, kad mūsų mokykloje, mokėsi ir vaikai iš šeimos, kurioje jų augo net keturiolika. Besimokydamas pradinėse klasėje jauniausias iš jų per dailės pamoką išgirdo užduotį: nupiešti savo šeimą. Pamokos pabaigoje vaikas apsiverkė, nes niekaip negalėjo į popieriaus lapą sutalpinti dviejų brolių. Kartais iš pažiūros nekaltos užduotys kai kuriems vaikams sukelia nemažai skausmo, o mokytojai savo jėgomis turi išmokti suktis iš situacijos. Tuo tarpu valstybės pozicija aiški: Lietuva – tradicinės šeimos kraštas ir nesvarbu, kas nors dėl to kenčia ar ne.

 

 

 

 

 

 

Šis straipsnis  buvo parengtas įgyvendinant  Europos Komisijos programos “Veiklus jaunimas” finansuojamą projektą “Demokratijos kodas”. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Parašykite komentarą