Robotinė tolerancija

„Aš netikiu, kad tai bus labai greitai. Mūsų visuomenė dar nepribrendo tokiam mąstymui, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas taip, kaip jis nori“, – švelniai pareiškė M. A. Pavilionienė, aiškindama savo poziciją dėl partnerysčių įstatymo.

Šįkart mano nuomonė bus itin subjektyvi: mūsų visuomenė, atleiskit man už pasisakymą, niekada ir nesubręs tiek, kad matytų toliau už savo treningų skylutę. Galime įkišti visiems į galvas po tą pačią mikroschemą su užkoduota tolerancija homoseksualams (juk, nors įstatymas tinkamas įvairioms šeimoms, visi kaip užsikirtę jame mato tik homoseksualumą) ir stebėti, kaip visi susikibę rankutėmis laksto po pasaulį, dainuodami liaudies čiastuškas apie tai, kaip Petras Joną įsimylėjo, nes taip valdžia liepė. Bet taip nebus!

Ką aš kol kas matau aplink save, tai būtent ir yra toks betikslis robotėjimas, kai maitinamas ne žmogaus suvokimas, kodėl jis galėtų norėti vienaip ar kitaip elgtis, o tiesiog grūdama galvon, jis turi daryti, kaip elgtis ir kaip mąstyti.
Kad ir kaip, atrodo, atitinkami asmenys bei organizacijos besistengtų, žmones dažniausiai pasiekia tik bendra, abstrakti informacija, trumpai telpanti į vieną sakinį – „iš jūsų reikalaujama rodyti palankumą homoseksualams“.
Ar mes per tyliai beldžiamės, ar durys per siauros? Išsiunčiami ir gaunami skirtingi signalai…

Kol kalbame apie algų dydį, visi iškėlę rankas rėks, jog reikia lygiuotis į kitas Europos šalis. O kai po minutės prakalbama apie tai, jog lygiuotis, žinoma, reikia, tad kodėl gi neįtvirtinus bent jau partnerysčių, rankų miškas tampa be perstojo burbančia giria, reiškiančia nepasitenkinimą ties Europos „modernybėmis“, „išprotėjimais“, ir , apskritai, kas per ištvirkėliai tie europiečiai, jei leidžia savo vaikams matyti besituokiančius du vyrus, bus saugiau, jei ir toliau sėdėsim užsidarę po savo vos ne pagonišką mąstymą siekiančiu šydu.
O, sarkazme.

Ką noriu pasakyt – tie patys argumentai, kurie puikiausiai pritampa norint gauti naudos iš kokio nors reikalo, jau visiškai nebetinka, kai atsiranda galimybė ne tokiai maloniai naudai. O juk tai toks tipiškas Žmogus. Net nelabai gudriai, bet sužais su jam žinoma informacija taip, kad apsuktų kitiems galvas (o tai labai lengva, kai klausome tik pačių savęs, o svetimus vos išgirstame), sudėlios viską, kaip jam naudingiau, ir galiausiai jau turės pasistatęs tą gynybinę sieną, už kurios pasislėpęs galės mėtyti visada vienodai veikiančias argumentų bombikes į tuos, kurie pro jo sieną nori pranešti suvokimo tolerancijos link krislelį.
Neduokdie, ateis koks apsišvietęs tolerancijos šalininkas ir išbers tam bailiui tiesą į akis – garantuotai stebėsime karo sceną, kurioje vienas guminėmis kulkomis šaudys neatremiamus faktus, ar bent jau taisys taip neretai klajojančią loginę liniją, o antrasis it lodamas išmėtys visas bombikes kur pakliūva, nieko jomis nenustebindamas, ir galiausiai sprogs iš pasiutimo, nebeturėdamas kaip apginti savo įsitikinimų.

Jei nesugebi apginti savo įsitikinimų, manau, pats metas pamąstyti, ar jie tikri.
Padėk bulvarinius laikraščius, padėk pašiepiamąją televiziją, palik už durų visus senus burbeklius, kurie lygiai taip pat burnoja ir ant homoseksualų, ir ant kiemo balandžių, palik visus, kurie gali daryti įtaką tavo asmeninei nuomonei ir pasakyk: kas tokio baisaus atsitiktų, jei visi pasaulio žmonės turėtų vienodas teises į gyvenimą?
Dievaži, penkias minutes pagalvoti ir tuo pačiu suvokti, kad niekuo jūsų asmeninis kailis nenukentės, jei kažkuri pasaulio dalis pasidarys laimingesnė, nėra taip sunku.

Parašykite komentarą