Lesbietės dienoraštis (XI). Ar tu mane gerbi?

Žiema už lango jau įpusėjo ir norisi priminti, kad nepamirštumėte antros kojinių poros ir savigarbos.

Neseniai įvyko štai kas:

Nusipirkome naują pašto dėžutę, kurią Partnerė dekoravo paukšteliu šalia medžio. Gavusi žiemos švenčių proga elektrinį gręžtuvą / atsuktuvą, ji norėjo kuo greičiau išbandyti dovaną. Pasiėmusios viską, ko reikia kabinimui, išėjome į šaltą laiptinę. Aš buvau pagalbinė darbininkė, laikanti varžtelius ir plaktuką.

Darbingoji Draugė matavo atstumą tarp gręžimui reikalingų skylių. Tuo metu pastebėjome išgėrusių dar iki tol nematytų vyrų kompaniją. Jie slampinėjo po laiptinę, dairydamiesi vietos „damušti“ besibaigiantį butelį degtinės.

Pamatę mus, pasveikino su Naujaisiais, o kadangi veidai buvo nauji ‒ ne mūsų namo gyventojų, paklausiau, ar jie nenorėtų degtinės gerti savo namuose. Vienas šypsodamasis atsakė: „Neleidžia žmona“.

Susitarėm, kad jie dings po penkių minučių.

Praėjus penkiolikai minučių, visa kompanija nusileido žemyn ir patraukė durų link. Staiga vienas atsisuko ir paprašė mano numerio, besijuokdamas pažvelgė į pilvą. Tvardžiausi. Visi buvo girti.

Kitą akimirką didžiausias ir aukščiausias prišoko prie besidarbuojančios Partnerės ir rėžė:

„O tu boba ar vyras? Na, šiaip įdomu…“

Ji atsakė: „Ir tas, ir anas.“

Vyras supykęs dar kartą klustelėjo: „Gi paprastas klausimas. Atsakyk. Mes susilažinome su draugais!“

Tą akimirką jau nesivaldžiau. Šokau į priekį (laikydama plaktuką, kurį esant reikalui ketinau panaudoti), sugriebiau už striukės ir nutempiau jį prie durų. Buvau pikta. Jo pasisakymas mane įžeidė labiau nei Partnerę. Išsakiau jam, ką manau. Kad jis neturi jokios teisės taip kalbėtis su mumis. Paklausiau, ar jis taip kalbėtųsi su savo šeima, ir palinkėjau, kad išmoktų gerbti kitus. Mano balsas kilo.

Ištarusi žodį „pagarba“, supratau, kad šitas žodis jam „groja“ nebent klausantis rusiško šansono. Ir tik jo teritorijoje, bet ne mūsų.

Jo draugai atsiprašė ir kreivai šleivai išsivedė tą vyrą.

Žinau, kad jie buvo girti, kad mums buvo kilusi grėsmė, kad gal reikėjo susitvardyti, bet…

Visgi ne.

Mes negalime sau leisti tylėti, leisti iš mūsų lažintis bei negerbti.

P.S. Aišku, kad gavau barti iš Partnerės, ir dar viskam tebevykstant  Ji stojo į priekį, gindama mane.

Jaučiausi tvirtai.

Artumė

Parašykite komentarą