Teisės instituto ekspertė: manau, tos pačios lyties asmenų partnerystė Lietuvoje bus įteisinta

 „Partnerystė kaip kažkas tarp santuokos ir gyvenimo kartu nesusituokus, manau, yra nesusipratimas“, – teigia Teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus vedėja Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė. Pasak jos, partnerystės institutas svarbus vienos lyties asmenų santykių formalizavimo atveju.

– Kaip manote, ar Lietuvoje egzistuoja nuosekli ir kryptinga valstybės politika šeimos srityje? Kokias čia matytumėte problemas ir kaip jas būtų galima spręsti?

– Manau, kad atvirkščiai, šeimos politika Lietuvoje galėtų būti apibūdinama kaip nenuosekli ir jos kryptys nuolat kinta. Buvo priimta nemažai programinių dokumentų, tačiau jų numatoma kryptimi bandyta veikti tik iki atitinkamos valdančiosios daugumos pasikeitimo. Be kitų ilgalaikių strategijų, į kurias įtraukti šeimos politikos klausimai, dar 1996 metais Vyriausybė patvirtino Šeimos politikos koncepciją ir veiksmų kryptis. Ši koncepcija iki šiol yra formaliai galiojanti, nors konkrečių žingsnių pagal ją nebuvo imtasi. 2008 metais patvirtinta „naujoji“ šeimos politikos koncepcija, ir, kaip matyti, šioji taip pat nebuvo pradėta įgyvendinti, nors triukšmo sukėlė nemažai.

Kalbant apie tokios situacijos priežastis pirmiausia įžvelgčiau pernelyg kategoriškų ar realiai sunkiai įgyvendinamų siekių numatymą tokiose koncepcijose ar strategijose. Nors Lietuvos politika kuriama kompromisu, t.y. turime koalicinę valdžią, dažnai sprendimai būna priimami idėjas „prastumiant“ kelių balsų persvara. Tačiau toks pranašumas dažnai būna prarandamas ir tos buvusiosios svarbiausios, pagrindinės idėjos tampa antraeilėmis arba visiškai praranda svarbą. Todėl pirmasis žingsnis šeimos politikos stabilumo link būtų realaus, o ne vienadienio kompromiso paieška. Kompromiso tiek su politikos partneriais, tiek ir su visuomene, nes būtent tai ir užtikrina tiek plikos tęstinumą, tiek įgyvendinamumą.

Pavyzdžiui, paskutinė Seimo priimta šeimos koncepcija. Jos nuostatos yra gana radikalios, todėl galima teigti, jog tai užprogramavo tam tikrą visuomenės susipriešinimą, atsirado daug koncepcija nepatenkintų ir jos nuostatoms nepritariančių žmonių. Apskritai praktiškai nėra atlikta tyrimų, remiantis kuriais būtų galima įvertinti visuomenės nuomonę jautriais šeimos politikos klausimais. Tiesa, pavienių sociologinių tyrimų atlikta buvo, tačiau jie nėra nei itin išsamūs nei moksliniai.

Kita problema – šeimos politika labai tinkama sritis politikams parodyti savo dosnumą, ypač prieš rinkimus. Reikia tikėtis, kad jau pakankamai pasimokyta iš didelio išmokų ir pašalpų kėlimo tempo neatsižvelgiant į Sodros galimybes 2007-2008 metais. Viena vertus, pakeltas išmokas galima greitai „nuleisti“, tačiau pasitikėjimas politikais, apskritai valdžia, taip greitai neatsistato.

– Pastaruoju metu daug triukšmo keliama dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, remiantis kuriuo šeima nėra siejama išskirtinai su santuoka. Atsižvelgiant į tai, grupė Seimo narių inicijuoja Konstitucijos 38 straipsnio keitimą. Ar jūsų nuomone valstybė turėtų kištis į šeimos santykius ir juos smulkmeniškai reglamentuoti? Kokias pasekmes (teigiamas arba neigiamas) toks kišimasis gali sukelti?

– Manyčiau, kad valstybė turi teisę kištis, kadangi tai yra viešas interesas. Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kokiu būdu tai yra daroma. Aš manau, kad apie teisinio šeimos apibrėžimo poreikį pirmiausia reikia kalbėti teisinio aiškumo sumetimais. Turime apie 200 įstatymų, kuriuose vartojama šeimos, artimų giminaičių ir pan. sąvokos, tačiau paprastai neapibūdinama, kas turima omenyje. Tiesa, yra apie 20 įstatymų, kuriuose pateiktas šeimos apibrėžimas, tačiau kone visi 20 apibrėžimų yra skirtingi. Mano manymu reikėtų jei ne vieno teisinio apibrėžimo, tai bent jau kažkokios jų sistemos atskiroms teisinio reguliavimo sritims, pavyzdžiui, kalbant apie interesų derinimą, svarbu gyvenimo kartu ar bendro ūkio turėjimo faktas, kitu atveju svarbu išlaikymo klausimas (pvz., sprendžiant, kas turi teisę gauti laidojimo pašalpą, kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar pan.).

Svarbu ir tai, kad norint šeimą prilyginti santuokai pamirštama, kad šeimos nariai turi ne tik teises, bet ir pareigas. Antai mano minėtuoju atveju dėl interesų derinimo – iki šiol įstatymuose numatyta, kad tik sutuoktiniai negali būti darbinio pavaldumo santykiuose, tačiau kartu gyvenantys santuokos nesudarantys asmenys gali būti vieni kitiems pavaldūs. Noras teisę kurti neatsižvelgiant į realybę nėra prasmingas, panašiai, kaip ir mėnesio dienų skaičiavimas tolyn po 31 dienos nepateisina vilčių, kad metų laikai nepasikeis.

– Kaip jau buvo minėta, daug iečių laužoma dėl šeimos apibrėžimo. Ir visgi, ar vertinant galiojantį teisinį reguliavimą tai turi kokią nors praktinę reikšmę? Ar tam tikros netradicinės šeimos formos (pvz. vienišos motinos) nėra diskriminuojamos? O galbūt ir tradicinės šeimos yra diskriminuojamos dėl tam tikrų reglamentavimo ypatumų? Taip pat įdomu būtų sužinoti, kokią praktinę reikšmę gali turėti šeimos susiejimas su santuoka Konstitucijoje.

– Kalbant apie diskriminaciją nesutikčiau, kad pats šeimos apibrėžimas teisės akte jau būtinai kažką diskriminuoja. Galbūt jis gali įžeisti tam tikrus asmenis, bet apie diskriminaciją galima kalbėti, kai esant iš esmės vienodoms aplinkybėms tam tikros teisės asmenims nesuteikiamos be pateisinamų priežasčių. Kitaip sakant, diskriminacija atsirastų, jei atitinkamo turinio šeimos sąvoka būtų vartojama suteikiant tam tikras teises ar numatant pareigas.

Pavyzdžiui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme anksčiau šeima buvo įvardijami sutuoktiniai, taip pat kartu gyvenantys, bet neregistravę santuokos asmenys, jų vaikai ir taip toliau. Politikams norint matyti skirtumą tarp gyvenančių santuokoje ir gyvenančių nesantuokoje asmenų įstatymas buvo pakeistas, šiuos asmenis įvardijant ne kaip „šeimą“, o kaip bendrai gyvenančius asmenis, tačiau turinys liko toks pats. Taigi asmenų, gaunančių paramą ratas realiai nepakito, todėl jokios diskriminacijos šiuo atveju nėra.

Tačiau pasikartosiu, šeimos apibrėžimas ne pagal faktinę visuomenės situaciją atneštų keblumų. Konkrečiu atveju, siekiant išvengti diskriminacijos, daug kur reikėtų keisti sąvoką iš „šeima“ į „kartu gyvenantys asmenys“.

– Civilinis kodeksas numato specifinį teisinį reguliavimą, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravus santuokos, tačiau įregistruoja partnerystę. Nepaisant to, per 11 metų nuo CK įsigaliojimo registruotos partnerystės įstatymas nėra priimtas. Jūsų nuomone, kokios priežastys tai lėmė ir kokios apskritai yra šio šeimos teisės instituto perspektyvos Lietuvoje?

– Sunku pasakyti, čia jau reiktų klausti tų, kurie nepriima. Galbūt tai galima sieti su nuogąstavimu, kad tokiu būdu bus atvertas kelias ir tos pačios lyties asmenų partnerystėms, kadangi užsienyje seksualinėms mažumoms teisiniame reguliavime dažnai ir ‚rezervuojamas“ šis institutas. Apskritai, nematau prasmės, kam toks institutas reikalingas skirtingos lyties asmenims.

Tačiau kalbant apie tos pačios lyties asmenų partnerystę, manyčiau, kad ji Lietuvoje bus įteisinta. Europos valstybės eina tos pačios lyties asmenų teisinių santykių pripažinimo link. Galima pastebėti, kad tiek Europos žmogaus teisių teismas, tiek ir Europos teisingumo teismas taip pat nuosekliai vis daugiau teisių pripažįsta tos paties lyties asmenims. Dėl to konservatyviosios Europos valstybės pyksta. Situacija tokia, kad minėtieji Europos teismai savo vertybes orientuoja į šalių vertybinį vidurkį, o tai konservatyviąsias valstybes verčia liberalizuoti jų teisinį reguliavimą. Kalbu apie draudimą neleisti homoseksualams įvaikinti ir pan. atvejus.

– Tęsiant diskusiją apie partnerystės institutą, jeigu visgi bus priimtas sprendimas įstatymiškai tai reglamentuoti, koks modelis jūsų nuomone būtų perspektyvesnis –privaloma registracija su iš to kylančiomis teisėmis bei pareigomis ar partnerystės teisinio režimo taikymas atsižvelgiant į gyvenimo kartu faktą ir de facto sukurtus šeiminius santykius. Kokios problemos gali kilti tiek vienu, tiek kitu atveju?

– Pasikartosiu, manau, kad partnerystės institutas svarbus vienos lyties asmenų santykių formalizavimo atveju. Partnerystė kaip kažkas tarp santuokos ir gyvenimo kartu nesusituokus manau yra nesusipratimas.

– Ar pakankama yra valstybės socialinė parama šeimoms? Ir ar tinkamai pasirinktos yra socialinės paramos formos? Pavyzdžiui, kiek man žinoma į motinystės pašalpas yra skirtingi požiūriai – vieni mano, kad motinai ar tėvui reikia suteikti visas sąlygas kiek galima ilgiau auginti vaikus namuose, kiti mano, kad tėvai kuo greičiau turėtų sugrįžti į darbo rinką. O galbūt šis klausimas yra grynai politinis ir tai spręsti reikėtų palikti politikams?

– Šiuo metu praktiškai visa socialinė politika yra orientuota į skurstančius, t.y. remiamos tik tos šeimos kurios skursta. Pavyzdžiui, „vaiko pinigai“ užsienio šalyse vaizdingai tariant yra mokestis, kad ir simbolinis, vaikus auginantiems tėvams už tai, kad jie augina valstybės ateitį, būsimuosius pensijų uždirbėjus. Tokiu būdu įgyvendinamas ir visuomenės solidarumo principas. Lietuvoje anksčiau irgi buvo mokama už kiekvieną vaiką apie 100 litų, tačiau vėliau šios pašalpos paliktos tik turintiems labai mažas pajamas. Taip pat buvo sumažintos ir motinystės pašalpos bei sutrumpintas jų mokėjimo laikotarpis. Parama mokykliniams reikmenims įsigyti, maitinimas mokykloje taip pat orientuota tik į skurstančiųjų vaikus.

Mano nuomone, parama neturėtų būti skiriama išimtinai tik skurstantiems, kadangi taip gimdyti skatinamas tik skurdžiausias visuomenės sluoksnis. Įdomi ir šeimos politikų formuotojų logika kalbant apie daugiavaikes šeimas. Labai dažnai pastebima, kad daugiau nei 60 proc. daugiavaikių šeimų gyvena žemiau skurdo ribos. Toliau daroma išvada – dėl to norint padėti daugiavaikėms šeimoms, reikia remti skurdžiausią visuomenės dalį. Tie beveik 40 procentų daugiavaikių, turintys darbus ir galintys užsidirbti ir sau, ir vaikams, lieka ne tik neskatinami, bet ir be motyvacijos daugiau dirbti, nes o kam dirbti, jei galima gyventi nedirbant iš pašalpų, gauti vaikams nemokamą maitinimą mokykloje, pašalpas mokyklinėms priemonėms pirkti, vaiko pinigus ir t.t.

Šiuo metu neskurstantys daugiavaikiai negauna jokios paramos mokykloje, universitetuose, taip pat nė lito negauna jų tėvai. Todėl nereikia stebėtis, jei skurstančių daugiavaikių skaičius ir toliau augs, tik tikėtina, kad tai bus dėl tokios šeimos politikos, o ne ekonominių priežasčių.

Apie šeimos politikos neracionalumus galim kalbėti daug. Pavyzdžiui, Lietuvoje kone visa parama vaikus auginantiems asmenims skiriama iki kol vaikui sukaks dveji metai. Toliau didžioji dalis valstybės pagalbos nutrūksta – trūksta lopšelių/darželių (ypatingai kaimo vietovėse), trūksta popamokinės veiklos (daugelis negali už ją susimokėti) ir t.t. Lyginant mūsų situaciją su kitomis ES valstybėmis aiškiai matyti, kad ten parama vaikų auginimui išskirstyta kur kas tolygiau – mažiau nei pas mus pirmaisiais vaiko metais, ir daugiau iki pilnametystės. Tai tik vienas pavyzdys. Iš esmės kur tik pažiūrėsi, ten kažko trūksta, kažkas neapgalvota.

Kalbant apie vaikų auginimą namuose ar grįžimą į darbo rinką, tai Lietuvoje dažnai džiaugiamasi, kad moterys čia dirba daug ir anksti grįžta į darbą. Tuo mes lyg ir neatsiliekam nuo Skandinavijos šalių. Tačiau nereikėtų pamiršti to, kad skandinavės renkasi darbą dėl individualistinės pasaulėžiūros ir didesnio savarankiškumo. Tuo tarpu Lietuvoje moteris grįžti į darbą dažnai skatina išimtinai ekonominiai motyvai ir jos mielai nedirbtų, jei augindamos vaiką gautų panašų atlygį.

Kalbėjosi Mindaugas Lankauskas, Teisės institutas

 

Šaltinis: delfi.lt

Parašykite komentarą