R.Šimašius. Atsipeikėkim. Įstatymas gina ir mušamus vaikus

Šį straipsnį buvau pradėjęs rašyti vasarą. Bet atidėjau. O prisiminiau vėl po to, kai žymusis prodiuseris Kristupas Krivickas pasididžiuodamas viešai papasakojo kaip vaikus reikia bausti, aiškiai duodamas suprasti, kad diržas ir šiaip mušimas yra tiesiog būtinas.

Taigi, du klausimai. Pirma, ar vaikus galima mušti, ar tai į gera? Antra, ar tai leidžia teisė?

Vaikus mušti – kvaila ir žema

Jei kam atrodo, kad šie vaikai yra laimingi ir gerai išauklėti – čia toliau nebeskaitykit, o eikit aiškintis kas ir kodėl Jus vaikystėje mušė. Gal padės.

Atsakyti į pirmą klausimą, manau, lengva, jei gerbi save, savo vaikus ir nori, kad jie išaugtų laisvi ir atsakingi žmonės, kurie vėliau nemuštų savo vaikų, o galbūt ir savo tėvų.

Aišku, kad vaikų mušti negalima. Ir dėl to, kad tai kėsinimasis į kitą žmogų (taip taip, vaikas – irgi žmogus!). Ir dėl to, kad fizinės bausmės neatneša taip pageidaujamų auklėjimo rezultatų, nebent trumpalaikę saviapgaulę.

Augindamas tris netgi labai puikius vaikus vis tiek žinau, kad ne viskas visada paprasta. Su vaiku bendrauti tenka ne tik žodžiu ir apsikabinimais. Nutempti nuo saldainių lentynos parduotuvėje, ar nuo atviro elektros laido – tikrai galima. Yra ir ribinių situacijų. Jei prie tos ribos priartėji, vėliau lieka kartėlis. Bet bausti smurtu yra žema. Kaip galima to nesuprasti?..

Kam reikia plačiau – paskaitykite čia.

Vaikus mušti draudžia net ir Lietuvos įstatymai

Kitas klausimas – ar teisė draudžia mušti vaikus – deja, kažkodėl daug kam atrodo daug sudėtingesnis.

Nesileisiu į prigimtinę teisę ir samprotavimus kas yra vaikas – tėvų nuosavybė ar savarankiškas žmogus. Paliksiu nuošalėje kol kas ir paprotinę teisę, bei nevienareikšmį suvokimą tarp Lietuvos šeimų, kas yra galima, o kas ne. Pažiūrėkime į įstatymus.

Keletą kartų iš skirtingų žmonių išgirdau, kad Seimas „leido mušti vaikus“. Nežinau kur ir kada tai įvyko. Laikau tai didžiuliu nesusipratimu. Pirma, Seimas nieko neleido. Jis tiesiog niekada nepriėmė jokių įstatymų pataisų, kurios atskirai ir pabrėžtinai kalbėtų apie smurto prieš vaikus draudimą. Antra, vaikų mušimas ir šiandien yra uždraustas, tik kai kam turbūt patogiau to nematyti.

Kad suvoktume jog vaikų mušimas jau yra draudžiamas, turime įvertinti tris įstatymus.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad tėvai turi galimybę pasirinkti kaip auklėti savo vaikus. Ir, neslėpkime, tai surašyta tokia kalba, kad ji gali padrąsinti kai kuriuos smurtautojus:

„1. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.“

Galima be galo diskutuoti ką reiškia „drausminti“ konkrečiu atveju. Tačiau aišku viena – laisvą nuožiūrą kaip drausminti riboja tai, kad pasirinkta priemonė neturi būti žeminanti ar žalojanti. Kur riba, turbūt ne visi supranta vienodai. Tačiau ši riba yra, ją nurodo įstatymas. Bent jau man visiškai aišku, kad vaikų mušimas kaip bausmė yra akivaizdžiai už šios ribos, todėl neleidžiamas.

Dar turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Populiaru manyti, kad jis saugo tik smurtą patiriančias moteris. Tačiau taip nėra. Saugo jis ir smurtą patiriančius vyrus (kurie dar dažniau nei moterys apie tai tyli). Juo labiau jis saugo smurtą patiriančius vaikus.

Galiausiai turime Baudžiamąjį kodeksą, kuris aiškiai kalba apie smurtą ir apie atsakomybę jį naudojantiems. Štai nuostata apie „švelniausią“ smurto pasireiškimą:

„140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas

1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų.

3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Taigi, priemonių turime. Tačiau ar jas naudojame? Ar pareigūnai, saugantys mus nuo smurto, žino, kad jie turi saugoti ir vaikus nuo artimų žmonių smurto? Atsakymas, deja, – nelabai. Susidaro įspūdis, kad kartais atskirų institucijų pareigūnams mieliau demonstruoti savo bejėgiškumą nei naudotis įstatymais suteiktomis priemonėmis.

Mano žinia paprasta – net jei Seimas mūsų įstatymų nepadarė tikslesniais ir aiškesniais, tai dar nereiškia, kad dabartiniai įstatymai leidžia vaikus mušti. Ne tik neleidžia, bet ir įpareigoja imtis priemonių, kad taip nebūtų. Ir čia kaip visada – visiems belieka dirbti savo darbą.

Šaltinis

Parašykite komentarą