Įsigijote šunį – ką turi išmokti tėvai?

Vaikai iki 12 metų

Nors kai kurie šunys kūdikiams ir mažiems vaikams leidžia daug ką, nereikia pamiršti, kad iki 10-12 metų dauguma vaikų nesugeba savarankiškai įvertinti ir kontroliuoti savo bendravimo su šunimi.
Mažylių elgesys šunims dažnai būna nepriimtinas. Vaikai labai judrūs, triukšmingi, bėgioja, žaidžia, jų nuotaika dažnai kinta. Kol vaiko socialiniai gebėjimai nepakankami, jis gali atsitiktinai sukelti šuniui skausmą ar kitus nemalonus pojūčius.

Vaikai nežino, jog šuniui gali nepatikti, kai šį apkabina, suspaudžia, užgula, tampo už uodegos, ausų  ar letenų, atima maistą ar žaislus, sėdasi ant nugaros, trukdo ilsėtis.  Be abejo, šuo turi būti prie visko pripratintas, tačiau veiksmų, kurie nemalonūs šuniui, geriau vengti.

Linkolno (Didžioji Britanija) universitete atlikto tyrimo duomenimis, maždaug 86 proc. įkandimų būna dėl vaiko kaltės. Maži vaikai paprastai nesupranta šuns siunčiamų signalų ir neteisingai vertina gyvūno elgesį.

Ypač dažnai klaidingai interpretuojami raminamieji signalai, kuriais šuo prašo jį palikti ramybėje. Rezultatas – vaikas primygtinai verčia šunį žaisti, kai pats šuo tuo metu bando išvengti kontakto. Šuo stengiasi žaidimą nutraukti, pranešdamas apie savo norą kūno kalba. O vaikai bando žaisti toliau, kartais net tempdami bandantį sprukti gyvūną jėga.

Tokios situacijos gali baigtis tragiškai. Įsidūkęs vaikas silpnai kontroliuoja savo veiksmus ir nesunkiai gali sukelti šuniui skausmą. Kuo labiau pavargęs šuo, tuo jis dirglesnis – tai nesvetima ir mums. Kuo labiau šuo sudirgęs, tuo lengviau išprovokuoti gynybinę reakciją – kandimą.

Deja, tik nedaugelis tėvų tokiais atvejais analizuoja situaciją. Liūdna, bet  dažniausia už tai, kad tėvai paliko vaikus be priežiūros žaisti su šunimi, sumoka šunys, kurie būna atiduodami į prieglaudą ar net užmigdomi.

Tėvai turi suvokti, kad nelaimės atveju atsakomybė tenka ne kam nors kitam, o jiems patiems – būtent jie neįvertino rizikos. Tai, kad šuo neskriaudžia kūdikio, leidžiasi jo niurkomas ir tampomas, nereiškia, kad tą patį jis leis ir ūgtelėjusiam vaikui. Juk, laikui bėgant, keičiasi ir vaiko jėga bei svoris, ir šuns amžius (sendamas šuo gali tapti dirglesnis).

Geriausia su vaikais sugyvena tie šunys, kurie jau iki vaiko atsiradimo buvo tinkamai auklėjami, kuriems buvo išugdytas stiprus ryšys su žmogumi,  kurie pasitiki visais šeimos nariais. Tai yra šunys – visaverčiai šeimos nariai. Paprastai tokie šunys viską, kas vyksta šeimoje, priima natūraliai, vaiko atsiradimą – taip pat.

Jei šeimininkai atsižvelgia į šuns siunčiamus signalus, šuo išsaugo natūralų gebėjimą laipsniškai įspėti, kad situacija jam nemaloni, tai suteikia šuniui galimybę savo nepasitenkinimą išreikšti švelniai.

Jeigu iki vaiko atsiradimo šeimoje niekada nebuvo šuns, geriau jį įsigyti tada, kai vaikui nebereikės nuolatinės priežiūros. Kitaip šuns auklėjimui ir ryšio su juo formavimui gali pritrūkti laiko. Juk vienoje rankoje neštis naujagimį, kitoje  šuniuką, kurį reikia įpratinti lauke atlikti gamtinius reikalus, gali būti keblu.  Padalyti dėmesį taip, kad jo pakaktų ir vaikui, ir šuniukui, gali būti sunku.

Jeigu vaikas didesnis, svarbu ugdyti jo ir gyvūno ryšį, mokyti vaiką tinkamai interpretuoti šuns siunčiamus signalus.

Reikia nepamiršti, kad jautriau į vaiko (ypač mažo) elgesį reaguoja ligoti ir/ar labai seni šunys. Taip pat labai bailūs šunys. Jei šuo neturi bendravimo su vaikais patirties, gali atsisakyti su jais bendrauti, stengtis išlaikyti atstumą. Toks šuo vengs kontakto ir rodys raminamuosius signalus.

Tai nereiškia, kad šuo konfliktuos su vaiku. Jei  tėvai atidžiai stebės situaciją ir tinkamai reaguos, vaikas su šunimi gali tapti puikiais draugais.

Paplitusi nuomonė, kad mažaūgis šuo labiau tinka šeimai su vaikais, nei didelis. Deja, tai nėra tiesa. Bet kokio dydžio šuo gali būti tinkamai arba netinkamai išauklėtas. Mažo ūgio šuo kaip tik gali jaustis labai blogai – reikia nepamiršti, kad tokie šunys daug trapesni ir lengviau sužeidžiami, nei didelių veislių.

Mažas šunytis nėra žaislas, ir negalima su juo elgtis kaip su žaislu. Tai šuo, turintis tipišką šuniui elgesį ir reakcijas.

Pakankamai didelė klaida, galinti turėti skaudžių padarinių – ruošti šunį vaiko apsaugai.

Bendros šeiminio gyvenimo taisyklės

Pagrindinė taisyklė – stebėti ir reaguoti  į visus šuns siunčiamus signalus.

Pirmieji signalai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: šuo pradeda žiovauti, laižosi, nusisuka, tupia ar gula, atsukdamas vaikui nugarą. Judesiai gali sulėtėti, kartais gyvūnas tiesiog apmiršta. Dažnai tai klaidingai vertinama kaip „mėgavimasis glamonėmis“.

  • Atsiradus pirmiesiems įtampos ženklams, svarbu išlaikyti tokį atstumą tarp šuns ir vaiko, kad nė vienas nejaustų įtampos. Jei šuo siunčia išvardytus signalus jums esant ankštoje patalpoje ar automobilyje, kai atsitraukti nėra galimybės,  galite pasukti vaiką taip, kad šis būtų į šunį atsisukęs nugara arba šonu. Taip pat galima paprašyti vaiko netriukšmauti,  nukreipti jo dėmesį nuo šuns pokalbiu.
  • Pamokykite vaiką, kad prie šuns jis artintųsi lanku, o ne tiesiai, kad nesilenktų virš šuns galvos, neliestų galvos, snukio, letenų ar uodegos, nerėkautų ir nebėgiotų prie šuns. Glostyti geriausia šuns šonus, krūtinę ar nugarą, kai vaikas ne stovi priešais šunį,  bet šone.
  • Jei žaidimo metu šuo padarė kažką vaikui nemalonaus, geriausia tuoj pat nutraukti žaidimą ir nusisukti. Tai aiškus signalas, parodantis šuniui, kad šis pasielgė neteisingai.
  • Šuo turi turėti savo kampą, kur galėtų kada panorėjęs ramiai ilsėtis vienas ir vaikas (ar kas kitas) jam netrukdytų.
  • Pasistenkite, kad jūsų šeimoje būtų kuo mažiau įtampos – tai išeis į naudą visiems šeimos nariams. Jei esate suirzę, pikti, neužsiimkite dresūra, juo labiau neišliekite pykčio ant šuns.
  • Pagalvokite, ar vaikas nėra tas šeimos narys, ant kurio dažniausia rėkiama (lojama, šuns supratimu), su kuriuo kalbama pakeltu tonu (urzgiama), kuriam kartais pliaukštelima (kandama)?
  • Gyvūnas viską mato, supranta ir vertina savais, šuniškais, kriterijais. Ir pasidaro išvadas, kad toks elgesys – priimtinas, toleruotinas ir leistinas visiems šeimos nariams. Šuniui – irgi.
  • Jei šuo patyrė stresą (nemėgstami svečiai, fejerverkai), leiskite jam ramiai pailsėti, atsigauti ir tik tada bendrauti su vaiku.
  • Nepykite, jei šuo nereaguoja į vaiko duodamas komandas. Komandos vykdymas daugiausia priklauso ir nuo kūno kalbos bei balso to asmens, kuris duoda komandą.
  • Ūgtelėjęs vaikas supras, kaip elgtis su šunimi, kad šis komandas vykdytų. O kol kas – tegul vaikas su šunimi užsiima žaidimais, kurie smagūs abiem, kad ir žaislo atnešimu. Be to, vaikas gali pasiūlyti šuniui skanėstų, padėti jį šukuoti ar pasiruošti pasivaikščiojimui.
  • Pasakokite vaikui apie šunį ir veiklas su juo kaip apie kažką gero ir įdomaus. Svarbu, kad vaikas vis pavaišintų šunį kuo nors skaniu iš savo ištiesto delniuko. Juk vaišės stiprina draugystę. Dar nevaikštantys ar vos pradėję vaikščioti vaikai mėgsta mėtyti įvairius daiktus, tarp jų ir maistą, ant žemės.
  • Šunys gana greit supranta, koks skanus ir naudingas jiems šis vaiko pomėgis.  Pasirūpinkite, kad maisto produktai būtų saugūs šuniui.
  • Leiskite vaikui ką nors nupirkti ar atiduoti šuniui – maisto dubenėlį, žaislą. Tegul jis pajunta, kad rūpintis kitu yra smagu.
  • Galima susitarti, kad vaikas prižiūrėtų šuns vandens dubenėlį, ar, atėjus šėrimo metui, įpiltų nustatytą maisto porciją (šuo turi būti išmokytas ėsti tik po komandos ir neturėti su maistu susijusios agresijos). Visa tai darant būtina suaugusiojo priežiūra.
  • Atsiradus vaikui pasistenkite išsaugoti ritualus su šunimi: kailio priežiūra, žaidimai, glamonės, ilgi pasivaikščiojimai. Šuniui tai taip pat svarbu, kaip vaikui gimtadienio šventė ar kitos tradicijos.

Rizikos faktoriai

Blogos šuns laikymo sąlygos. Nepakankami pasivaikščiojimai, nepakankamas maitinimas, ligos, socialinis stresas, ypač stresas, kurį šuniui sukelia neaiškiai nustatytos namų taisyklės, grubus šeimininkų elgesys, šuns poreikių ignoravimas – visa tai sukelia stresą, didina dirglumą ir mažina pakantumą.

Klaidingi įsitikinimai. Kai kas pataria šeimininkui „demonstruoti dominavimą“ šuns atžvilgiu vaiko akivaizdoje, arba (dar blogiau), kad „dominavimą demonstruotų“ pats vaikas.

Dominavimo pavyzdys – atimti iš šuns maistą ar žaislus, o jei šuo bando juos apginti – negailestingai nubausti šunį. Tai tiesus kelias į dideles šuns elgesio problemas. Blogiausia, kad probleminį elgesį iššaukiančiu faktoriumi gali tapti vaikas.  Be to, taip visiškai sunaikinamas šuns ir šeimininko ryšys.

Bausmė vaiko akivaizdoje. Jei šunį bausime matant vaikui, gyvūnui gali susiformuoti negatyvios, su vaiku susijusios asociacijos, kurios nulems tolimesnius konfliktus. Situacijos pavyzdys: tarp šuns ir vaiko įvykus nedideliam konfliktui, šeimininkė baudžia šunį ir uždaro į narvą. Iš narvo šunį išleidžia tik tada, kai patalpoje nebūna vaiko. Po kelių mėnesių šuo, vos pamatęs vaiką, gali pradėti urgzti.

Su vaiku susiję pokyčiai šuns gyvenime. Visiškai natūralu, kad šuo patirs stresą, jei atsiradus vaikui jo dienotvarkė stipriai pasikeis. Todėl svarbu pripratinti šunį prie pasikeitimų iš anksto. Išvengsite dalies problemų, jei nuo pat pradžių nesilaikysite griežto pasivaikščiojimų su šunimi ir šuns maitinimo grafiko.

Jei šuo bus įpratintas, kad jį šeria ir vedžioja nustatytomis valandomis, jis tikėsis, kad ši tvarka bus vykdoma minučių tikslumu ir, atsiradus, pokyčiams, patirs didelį stresą.

Šuo urzgia ant vaiko

Pavienės šuns reakcijos – urzgimas ant vaiko – dar nėra pavojinga agresija. Tai rodo, kad vaikas ar šeimininkai praleido  signalus, rodančius lengvą stresą, raminamuosius signalus, kuriais šuo stengėsi perspėti apie nemalonią situaciją.

Tokiu atveju geriausias sprendimas – nedelsiant nutraukti bendravimą su šunimi ir palikti ramybėje, taip suteikiant galimybę nurimti.

Urzgimas – tai komunikacijos būdas, todėl bausti šuns negalima. Šuo turi išsaugoti visą komunikacijų spektrą. Tik tokiu atveju galime būti tikri, kad jis nepuls neperspėjęs.

Jei šuo ant vaiko urzgia nuolat – gali būti, kad jis vaiko bijo. Patikrinkite, ar vaikas šuns neskriaudžia, ar jų susitikimas nekelia šuniui diskomforto. Galbūt tarp jų buvo incidentas.

Kaip paruošti šunį bendram gyvenimui su vaiku?

  • Išmokyti kontroliuoti emocijas. Taip pat komandos „Palauk“.
  • Patikrinti ir, reikalui esant, išugdyti šuns gebėjimą kontroliuoti savo elgesį situacijose, keliančiose jam diskomfortą – pavyzdžiui, kai šuo iš karto negauna to, ko nori, jis turėtų elgtis ramiai.
  • Šuo turi mokėti komandą „Negalima“.
  • Būtina palaikyti tinkamą aktyvumo režimą, kad šuo galėtų pakankamai  judėti ir iškrauti energijos perteklių.
  • Turite būti tikri, kad šuo turi galimybę laipsniškai pranešti apie savo būseną,  o jūs esate pajėgūs jo signalus „perskaityti“.
  • Šuo turi turėti savo kampą – vietą, kurioje jis galėtų pasislėpti norėdamas išvengti kontakto ir kur niekas jo netrukdytų.
  • Pripratinkite šunį prie su vaiku susijusios „įrangos“ – vežimėlių, sūpuoklių. Išmokykite šunį tokio elgesio, kokio pageidaujate (negaudyti judančių sūpuoklių, iš viso prie jų nesiartinti). Nebauskite to mokydami.
  • Nepamirškite, kad šunų klausa geresnė, nei žmonių, o riksmas ar pakeltas balsas daugumai šunų kelia nemalonias asociacijas. Maži vaikai dažnai nepasitenkinimą išreiškia garsiu riksmu ar spiegimu.
  • Pasistenkite maksimaliai adaptuoti šunį  prie pakelto balso – nerėkite ant šuns, kai pykstate, nes šuo pradės sieti  pakeltą balsą su grėsme. Geriau paskatinti šunį, kai šis nereaguoja į riksmą (būtina atsižvelgti į šuns siunčiamus signalus).

Tą patį galima pasakyti ir apie staigius judesius, kurie būdingi vaikams – geriausia pripratinti šunį į juos nereaguoti – ne tik nerodyti agresijos, bet ir nebandyti aktyviai žaisti. Tiek balso, tiek judesių atveju naudojami tik pozityvūs metodai, jokiu būdu nebaudžiama.

Ugnė Nedzinskaitė

Šaltinis: mesirsunys.lt

 

Parašykite komentarą