Kodėl neverta namuose turėti televizoriaus?

Neseniai teko perskaityti, kad Lietuvoje pagrindinė šeimų pramoga – televizorius. Spėju, kad ne tik Lietuvoje. Edgar ir Edgar dar 2008-aisiais skelbė, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių šeimos namuose vidutiniškai būna trys TV aparatai, todėl „XXI amžiaus vaikai auga prieš televizorių“ (Calvert & Wilson, 2008).

Vaikai vis dažniau televiziją žiūri vieni

Kadangi vaikai daug laiko leidžia prie televizoriaus, nenuostabu, kad televizorius veikia jų smegenų raidą, sveikatą, elgseną, pasaulio supratimą. Taip pat pastebėta, jog vis dažniau ikimokyklinio amžiaus vaikai televiziją žiūri savarankiškai – t. y. be suaugusiojo, kuris kontroliuotų tai, ką vaikas žiūri, ir, žiūrėdamas drauge, komentuotų bei aiškintų.

Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad pradinukai žiūri ne tik vaikams skirtas laidas. Nesistebiu, nes esu ne vieną pradinuką (ir net ikimokyklinuką) Lietuvoje girdėjusi kalbant apie visokius serialus ir TV laidas, skirtas tikrai ne vaikams (ko verti vien komentarai per įvairias mokymosi šokti ir panašias laidas, kurios yra tarsi tiesioginis kanalas, kaip užaugti netašytu runkeliu).

Televizija kaip valandinė auklė

Suprantu, kad kartkartėmis TV yra tarsi auklė – mes patys naudojamės tokios auklės paslauga. Pavyzdžiui, atvažiavo svečių su vaikais, vaikai žaidė, pavalgė, vėl žaidė, pradėjo pyktis, tada įjungiamas filmukas. Ramu. Galima kalbėtis. Bet, manau, tokiu atveju geriausia, ką galima daryti, yra turinio kontrolė: „Peppa Pig“, „Dora The Explorer“, „Disney“ filmukai, senoji animacija yra auklė būtent tokias kelias valandas.

Bet kai vaikas yra pasodinamas prie TV vien tam, kad būtų ramu, ir vienas dievas žino, ką ten per tą dėžę rodo (o visi labai gerai žinom, ką), tai, man atrodo, yra mažų mažiausiai kvaila, ir mes darome taip tik iš inercijos, nes jeigu pagalvotumėme, tai tuoj pat šį įprotį keistume. Kita vertus, net ir ta pati Peppa ar senoji animacija niekada nepakeis bendravimo su tėvais ir/arba kitais suaugusiaisiais, todėl – mano giliu įsitikinimu – TV gali būti daugiausia valandine aukle, o ne nuolatine.

Grįžkime prie kalbos apie turinį. Du svarbiausi dalykai kalbant apie televiziją yra šie:

Trukmė. Iki dvejų metų – kuo mažiau, geriausiai – ne; nuo dvejų – limituoti.

Turinys. Tinkamas amžiaus tarpsniui, edukacinis.

Įrodyta, kad edukacinės ar socialinių įgūdžių mokomos televizijos programos turi teigiamos įtakos – ypač tiems vaikams, kurių namuose nėra nei socialinę, nei kognityvinę raidą skatinančių priemonių. Kirkorian (2008) tyrimas parodė, kad vyresniems nei trejų metų vaikams tokios programos davė naudos. Be to, yra įrodymų, jog tos programos davė naudos (geresni akademiniai rezultatai) net po dešimties metų.

O ar tėvai žino, kokios programos yra naudingos? Buvo labai geranoriškų tėvų, kurie valandų valandas pasodindavo savo vaikus žiūrėti „Baby Einstein“ – tėvai domėjosi ir žinojo, kad tai sukurta būtent kūdikiams ir, tikėtina, spartins jų raidą. Ir nors elgėsi geriausių intencijų vedami… bet.

Juk negydome vaiko, sergančio bronchitu, savo nuožiūra? Vaikai tiek laiko leido prie minėtos edukacinės programos, kad kiekvienam specialistui pasišiaušia plaukai. Yra laikas, kai gali veikti tėvai, bet yra laikas, kai turi veikti profesionalai. Taigi, jeigu abejojame, geriau nedarykime visai arba tarkimės su specialistu.

Ką jau žinome

Kognityvinė raida. Pasirodo, net edukacinių programų nauda nėra tokia, kokia galėtų atrodyti: 2005 m. Vašingtono universitete atliktas longtitudinis tyrimas parodė, kad vaikams, kurie televizorių žiūrėjo iki trejų metų, teigiamos įtakos nerasta. Kai įjungtas TV, tėvai mažiau kalba su vaikais, todėl jų kalbos raida lėtesnė (Christakis ir kt., 2009).

Agresija. Mičigano universitete atliktas longtitudinis tyrimas (15 metų) parodė, kad vaikai, kurie matė agresiją per TV, vėliau buvo agresyvesni. Ypač vyriškosios lyties vaikai. Ir tai dar ne viskas – tokie vaikai statistiškai ne tokie jautrūs, nėra empatiški aukoms. Mano, kad pasaulis nesaugus, agresija yra neišvengiama, ir tai tinkamas būdas spręsti konfliktus.

Miegas. Įrodyta ir tai, kad TV žiūrėjimas neigiamai veikia vaikų miego kokybę (Thompson, 2005).

Mažiau skaito. Teksaso universitete atlikti tyrimai parodė, kad vaikai iki šešerių metų, kurių namuose būdavo nuolat įjungtas televizorius, skaitė mažiau, ir tai jiems sekėsi prasčiau.

Nutukimas. 2007 m. Australijoje buvo paskelbtas tyrimas (Wake ir kt.), kuris parodė, kad vaikai, kurie žiūri TV ilgiau nei 20 val. per savaitę, net dukart dažniau būna nutukę nei vaikai, kurie žiūri mažiau TV. Ypač tai ryšku kalbant apie ikimokyklinukus.

Ir čia tik keletas faktų. Mokslininkai identifikavo (iki 2009 metų) bent 173 tyrimus, kurie išryškino septynias neigiamas TV pasekmes vaikams:

Nutukimas;

Ankstyvas rūkymas;

Ankstyvas alkoholio vartojimas;

Dažnesnis narkotinių medžiagų vartojimas;

Prastesni akademiniai rezultatai;

Ankstyvas pasinėrimas į lytinius santykius;

Dėmesio sutrikimo/ hiperaktyvumo sindromas.

Nors daugiausiai ir dabar kalbama apie šias pasekmes, bet manau, kad dar būtina išvardyti tai, kas jau vis dažniau yra minima moksliniuose straipsniuose:

Iškreiptas ir stereotipinis požiūris į lyčių vaidmenis;

Iškreiptas požiūris į kūną;

Eetniniai ir rasiniai stereotipai (teko girdėti per vieną laidą Lietuvoje: „tie žydeliai…“)

Ankstyva seksualizacija (ypač reklamose).

Mums to užteko, kad prieš daugiau nei ketverius metus atsisakėme televizijos. Ne televizoriaus (nes vis dar prisireikia televizinės auklės, o ir šiaip nesame tokie, kurie manytų, kad viskas per TV yra baubas, o pats aparatas – velnio prasimanymas). Ir dabar, pavyzdžiui, turime su berniukais ritualą: penktadienio arba šeštadienio vakarą keturiese žiūrime filmą (kai mergaitės užmiega). Dabar drauge žiūrime (ir aptariame bei komentuojame) „Mission Impossible“ – abu berniukai net spirga, kaip laukia savaitgalio.

Ir – patikėkite – to TV visai nereikia: 100 proc. daugiau skaitome (tą pastebėjome beveik iškart, kai atsisakėme), daugiau laiko vaikai leidžia lauke, daugiau juda. Aš bene labiausiai žaviuosi jų kūno įvaizdžiu ir nestereotipiniu mąstymu.

Galėčiau parašyti atskirą įrašą, kaip vaikai pasipiktina įvairiomis seksualizuotomis/ stereotipizuotomis reklamomis mieste arba išvydę per TV ne namuose. Jų užtenka, kad, jas aptardami, dar labiau skiepytumėme XXI amžiaus, o ne viduramžių ar (nežinia, kas baisiau) sovietinį požiūrį.

Nuoširdžiai manau, kad vaikai, žiūrintys daug TV, apsigyvena realybėje, kuri neegzistuoja – jų nebetenkina tai, kur jie yra, kokie jie yra, ir ima ieškoti greitesnių vaizdų ir aštresnių pojūčių.

Taigi skaitykite vaikams, keliaukite su jais į žygius (biblioteką, muziejų, fermą, parodą ir pan.), dainuokite jiems dainas ir klausykite „gyvos“ muzikos. Galų gale leiskite jiems tiesiog žaisti. Televizoriaus venkite iki dvejų metų, o nuo trejų žiūrėkite sąmoningai – kad žiūrėjimas papildytų realybę, o ne kurtų alternatyvią.

 

Šaltinis: bernardinai.lt

Parašykite komentarą