Atsikratykite išankstinių nuostatų – susipažinkite su romu (-e)

Policijos pareigūnai atvažiuoja į romų Kirtimų gyvenvietę ir, krėsdami namus, ieško narkotikais prekiaujančių asmenų. Pastaraisiais mėnesiais tokie reidai itin dažni, bet kol kas nepavyksta sustabdyti tų, kurie prekeiviams tiekia narkotikus. Ir romai, ir su jais bendradarbiaujančios organizacijos teigia, kad kvaišalais vadinamajame tabore prekiauja kelios šeimos. Bet dažnai šešėlis krinta ne tik ant šios gyvenvietės, bet ir ant visos Lietuvos romų.

Padegami romų namai
Pro šalį važiuojant policijos automobiliams, Grafas Kasparavičius rodo vietas, kur stovėjo 2004-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimu nugriauti gyvenamieji namai. Tiesa, tąkart teismas nusprendė, kad namai nugriauti neteisėtai. Kirtimuose gyvenantys romai sako, kad prieš 60 metų Metalo gatvėje pastatytas bendrabutis, kuriame apgyvendintos kelios šeimos. Kiti romai kurtis pradėjo šalia. Po nepriklausomybės gyvenamieji namai paskelbti nelegaliais, o naujai pastatytus imta griauti. Dabar čia yra keli šimtai namelių, kuriuose gyvena daugiau nei 400 žmonių.

Tikisi gauti socialinį būstą
Kirtimų romų seniūnaitis G. Kasparavičius pasakoja, kokia veikla užsiima gyvenvietės, romų vadinama „Parubanka“ ar „Barš“, žmonės. Jis pats kol kas po truputį dirba, moterys eina burti, vyrai superka metalo laužą, paskui parduoda ir taip gyvena. Tačiau gyvenvietėje labai daug vaikų, tad žmonėms ypač sunku: ne visi turi elektrą, o vaikus reikia nuprausti, suruošti mokyklai, duoti arbatos, sumuštinių.
Nuo 2001 m. šalia Parubankos veikia Romų visuomenės centras. Centro tikslas – integruoti vaikus į švietimo sistemą. Atlikėja Liuba moko vaikučius lietuviškų dainų. Kirtimų gyvenvietėje auga apie 200 romų vaikų. Didžioji dalis, pasak centro direktorės Svetlanos Novopolskajos, taip ir nebaigė vidurinės mokyklos.

Centro socialinė darbuotoja Daiva Drasdauskienė pastebi, kad teigiamų pokyčių per centro gyvavimo metus galima pastebėti: „Kai pradėjome čia dirbti, pasijutome kaip viduramžiuose. Vaikai pedagogiškai labai apleisti. Prieš dešimt metų mažesni vaikai net pieštuko laikyti nemokėjo. Dabar retas vaikas turi motorikos problemų. Namuose yra ir tušinukas, ir sąsiuvinis…“ O centro vadovės teigimu, vaikų raštingumą skatina ir internetas – bendravimas one.lt, „Facebooke“.

S. Novopolskaja sako, kad romams reikia suteikti tokias pačias galimybes, kokias turi ir kiti Lietuvos gyventojai. „Buvome Briuselyje, kur dalyvavo daug Europos romų lyderių. Man labai patiko vienos romų moters pasisakymas. Ji sakė – nustokite mus integruoti, jūsų integracija veda prie asimiliacijos, suteikite mums mūsų teises“, – prisimena centro vadovė.

Ji sako, kad yra daug palikti taborą norinčių šeimų, bet jos socialinio būsto laukia eilėje kartu su kitais šalies gyventojais. „Žmonėms nėra kur dėtis. Eilėse jie 846-i, 639-i… Ko iš jų norima? Kad neprekiautų narkotikais? Tam yra policija. Nejau neįmanoma sukontroliuoti šimto namelių, kad neprekiautų narkotikais? Įmanoma. Tegu žmonės gyvena ir laukia socialinio būsto“, – stebisi S. Novopolskaja.
Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, socialinio būsto išsinuomoti laukia daugiau nei 6 tūkst. asmenų. Nors, prieš patenkant į sąrašą, tautybės nurodyti nereikia, per šį dešimtmetį butai išnuomoti 30-čiai romų tautybės šeimų.

Įsidarbinti labai sudėtinga
Vasarą Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas pranešė apie 2014 m. ketinimus taboro romams socialinius būstus skirti pasitelkiant Europos Sąjungos (ES) paramą. S. Raizgienė, paklausta apie pokyčius Kirtimų gyvenvietėje, sako, kad kompleksinėms problemoms spręsti vis dar ieškomas tinkamas sprendimas, o padėtis nepasikeitė.
Parubankoje gyvenusi Božena Karvelienė mano, kad daugelis gyventojų norėtų palikti taborą, nors visuomenėje kalbama atvirkščiai. „Gal kai kurios šeimos jau priprato ir bijo pakeisti savo gyvenimą. Bet išeiti norinčių šeimų daugiau. Tada rezultatas būtų geras, bet dabar tiesiog norima išgriauti, o kur kas eis – niekam neįdomu“, – teigia ji.
Dabar B. Karvelienė dirba mokytojo asistente, ji įkūrė Romų integracijos namus. Moteris sako, kad kai kurie taboro gyventojai prekiauja narkotikais, tačiau nusikaltimais kaltinami ir visai su jais nesusiję romai: „Aš pati niekada nemačiau, kad kas parduotų narkotikus. Net nežinau, kokia šeima prekiauja. Nelabai ir noriu tuo domėtis. O važiuojant į taborą man baisu, nes pilnas autobusas narkomanų.“ Ji neslepia, kad ir pačiai sunku įrodyti, jog nepardavinėja narkotikų, be visi, ypač žiniasklaida, pabrėžia, kad čigonai juos pardavinėja. Todėl esą kaltė krinta visiems.

B. Karvelienė pasakoja, kad, kai ieškojo darbo, ne kartą buvo nepasamdyta būtent dėl tautybės. Nors ji lankė mokymus ir apsirengusi buvo tvarkingai, parduotuvės direktorė, pažiūrėjusi į pasą, pasakė, kad čigonų į darbą nepriims. „Nenusivyliau ir po mėnesio jau dirbau kazino krupjė. Kiek dirbau, niekada niekas nepasakė – tu čigonė, mes slėpsime savo rankines“, – pasakoja B. Karvelienė.

Koją pakiša menkas išsilavinimas
Dar viena priežasčių, lemiančių komplikuotą įdarbinimą, – menkas išsilavinimas. B. Karvelienė, dirbanti su romų vaikais, pastebi, kad mokyklos vaikai nelanko dėl įvairių priežasčių. „Labai daug vaikų patyrė šoką į kalėjimą pasodinus tėvus. Tada vaikai iškrenta iš švietimo veiklos. Iš tikrųjų vaikai labai nori eiti į mokyklą, jiems įdomu, bet tėvai nemotyvuoja, nes patys neturi išsilavinimo“, – kalba ji.
Anot B. Karvelienės, daug tėvų nori, kad vaikas lankytų mokyklą, bet neturi pinigų ir negali jo aprengti. O juk žiemą reikia ir batų, ir šiltos striukės. Būna, kad savaitgalį mamos išskalbia drabužius, bet jie nespėja neišdžiūti, taigi vaikas lieka namie. „Kartais pedagogai gal ir nesupranta, kodėl vaikai neateina, todėl sako – ai, jūs romai, vis tiek nevaikščiosit… Bet reikia įsigilinti į tą problemą, kodėl vaikas neatėjo“, – sako moteris.

Dažniausiai žmonės atsiduria uždarame problemų rate
„Kad romai tinginiai ir nenori keistis – tik mūsų išgalvota. Ar tinginys gali išlaikyti šeimą su trimis vaikais? Jie daugiau ar mažiau pavalgę, geriau ar blogiau apsirengę. Jie gauna pašalpas, sukasi ir verčiasi. Gyvenant be vandens, be tualetų, nuolatos bijant, kad, ateis ir išjungs elektrą, reikia turėti stiprius nervus ir stiprią sveikatą. Tai nėra paprasta“, – įsitikinusi I. Buineckaitė.

Ji sako, kad romai nori išsikraustyti iš taboro, tačiau į tuos būstus, kuriuos galėtų išlaikyti: „Jie nenori buto, nes žino, kad išlaikyti butą brangu. Todėl prašo socialinio būsto kokiame nors name, kur kūrenama malkomis. Malkų galima miške pasirinkti, galima nusipirkti.“

Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) direktorė Birutė Sabatauskaitė ne vienus metus bendrauja su romais iš Kirtimų gyvenvietės. Kalbėdama apie romų nedarbo problemą, ji vartoja ir struktūrinės diskriminacijos terminą. „Mes nelabai suvokiame, kokiame uždarame rate atsiduria romai, pavyzdžiui, ieškodami darbo. Nežinau, kiek žmogus turi turėti motyvacijos, kad nenustotų jo ieškoti. Kiekvieną kartą jie susiduria su neslepiamu priešišku požiūriu“, – teigia B. Sabatauskaitė.

Ji sako, kad romai net nesiskundžia, nes netiki, jog kas nors pasikeis. „Manau, tai struktūrinė diskriminacija, kai valstybė neužtikrina savo piliečių galimybių įsidarbinti. Romų diskriminacija ir labai paplitusi ir netgi „normalizuota“, – pastebi pašnekovė.

Anot jos, Kirtimų gyvenvietės romų problemas gali padėti spręsti ir pasikeitęs visuomenės požiūris į pačius romus. O tam tikros nuostatos atsiranda dėl nežinojimo ir nepažinimo. „Galbūt pirmiausia reikia su žmonėmis susipažinti. Pažinę artimiau, už tautybės ar odos spalvos įžvelgtume tokius pačius žmones, kokie esame mes“, – įsitikinusi B. Sabatauskaitė.

Parengta pagal šaltinį: lrt.lt

Parašykite komentarą