Apie patyčias

Pirmiausia ‒ vieno straipsnio tam tikrai neužteks, tad čia ‒ tik įvadas. Abėcėlė, kurią išmokti turime kiekviena. O išmokusios ‒ nesitaikyti.

Nuo ko patyčios prasideda?

Nuo to, kad esi. Kvėpuoji. Vaikštai. Kalbi. Arba ‒ tyli. Rausti. Nešioji akinius. Gal ‒ dantų kabes. Ištįsai. Arba ‒ esi žema ir stamboka. Atsirado krūtinė. Arba ‒ nėra jos, nors visos jau dėvi liemenėles. Perėjai į kitą mokyklą. Galbūt net kitame mieste. Gerai mokaisi. O gal ‒ neišdrįsai kalbėti prieš klasę, susimovei, o kiti pamatė. Nenori kalbėti apie savo šeimą, nes matai, kad kitų tėvai gali daugiau nei taviškiai. Esi iš daugiavaikės šeimos. Neturi nei brolio, nei sesers, nei tėčio. Tave augina dvi mamos. Turi vardą, kurį lengva iškraipyti. Kvėpuoji. Vaikštai. Esi.

Užteks. Iš to turėjai suprasti, kad patirti patyčias gali kiekviena. Norint galima prisikabinti prie bet ko. O kas paskui?

Kuo pasireiškia patyčios?

Kabinėjimusi. Pravardžiavimu. Erzinimu. Stumdymu. Apkalbinėjimu. Ignoravimu. Gąsdinimu. Net smurtu.

Kur gali sulaukti patyčių?

Mokykloje. Pakeliui į ją arba į namus. Autobuse. Kieme. Parke. Taigi ‒ visur.

Ką jaučia patiriantis patyčias žmogus?

Nesaugumą. Nerimą. Gėdą. Pyktį. Neviltį. Viską iš karto. Dažnai tai pasireiškia ir kūno negalavimais: pilvo ar galvos skausmais, šleikštuliu, apetito praradimu, nemiga. Atsiranda nenoras gyventi. Ima kamuoti mintys apie savižudybę. Priekabiautojai stengiasi, kad tu pati pasijustum kalta dėl to, kas vyksta. Tačiau iš tiesų norisi ne gyvenimą nutraukti, o patyčias. Taigi ‒ neapsigauk. Giliai įkvėpk ir ‒ pirmyn.

Kaip kovoti?

Jėgų tikrai prireiks. Nes reikės nugalėti ne tik tuos, kurie tyčiojasi, bet ir savo baimę. Tai gali būti netgi sunkiau. Todėl prireiks padėjėjų. Kas jais gali tapti? Apsidairyk: šalia tikrai yra žmonių, kuriuos galima paversti sąjungininkais. Tėvai? Atrodo, jie patys artimiausi žmonės, bet dažnai net neįtaria, kad jų vaikas patiria patyčias. Ir nebūtinai dėl to, kad nesirūpintų. Tiesiog vaikams nesinori jų skaudinti. Juk nori, kad tėvai manytų, jog tau viskas ok? Gerai. Tuomet galbūt turi kitą suaugusį žmogų, kuriuo pasitiki? Puiku, jei tai ‒ mokytojas ar socialinis darbuotojas. Susikaupk ir išklok jiems viską. Galbūt ką nors pasiūlys. Vis dėlto, užbėgdama už akių, pasakysiu ‒ turi būti pasiruošusi ir nusivylimams: ne visada net geriausi mokytojai linkę kautis iki paskutinio kraujo lašo, kad sutramdytų tuos, kurie tyčiojasi iš silpnesniųjų. Suaugusieji taip pat žmonės ir gali bijoti. Bet jei jauti, kad jie linkę bent išklausyti, pasiūlyk išeičių ieškoti kartu. Ir tam reikalinga komanda.

Prisimink ‒ tas, kuris tyčiojasi, tai daro ne todėl, kad jį iš tiesų erzina tavo nosies forma. O jei ir erzina, tai dėl to, kad jis pats turi didesnių problemų. Pavyzdžiui, yra skriaudžiamas namie, bet kitur nori jaustis lyderiu ‒ parodyti savo valdžią. Jam patinka žeminti, nes tuomet pats gali vaikščioti aukštai iškelta galva. Tačiau tai ‒ tik išorė. Teatras. Ir tu neprivalai vaidinti vaidmens, kurį skriaudėjas tau paskyrė, ir žaisti pagal jo taisykles. Štai keli pavyzdžiai, kaip pataisyti situaciją:

Klasikinis būdas. Nekreipk dėmesio. Negirdėk.

Kitas klasikinis būdas. Venk vietų, kur gali susidurti su skriaudėjais akis į akį. Nebūk tose vietose viena. Vaikščiok su bičiulių kompanija.

Dar vienas klasikinis būdas. Ieškok bendraamžių sąjungininkų. Apsidairyk ir pamatysi bent kelis tuos, kurie taip pat kenčia patyčias. Ginkitės kartu ‒ pasisodinkite skriaudėją tuščioje klasėje ir kiek galima ramiau paaiškinkite, kad kiekvienas žmogus turi vienodas teises būti toks, koks yra, ir kad su kiekvienu reikia elgtis pagarbiai. Tai turėtų paveikti. Veikiausiai tuo metu skriaudėjas jaus baimę ir nesaugumą. Tačiau pasakykite, kad tos teisės galioja ir jam: kad ateityje jį gerbsite ir tikrai laikykitės žodžio. Jūsų pastangos veltui nenueis. Čia dar reikėtų priminti, kad skriaudėjai taip pat gali būti susibūrę į grupę. Kalbėtis reikia su lyderiu.

Ekstremalus būdas. Paprašyk, kad mokytojas, kuriuo pasitiki, tau ir skriaudėjui duotų užduotį, kurią turite atlikti kartu. Siaubas, ar ne? Bet ‒ veikia. Iš pradžių gali tekti išgirsti nelabai malonių dalykų. Pvz. „Su šita dūra aš nedirbsiu.“ Ir atsakymas turi būti kuo ramesnis: „O gal paskelbkime paliaubas, kol tą užduotį atliksim? Abiem bus paprasčiau.“

Kitas ekstremalus būdas. Stebėk savo skriaudėją. Gal turite panašių pomėgių. Gal jums patinka ta pati muzika. Jei tokį pomėgį atrasi, gali prieiti ir pradėti apie tai kalbėtis: „Girdėjau, kad domiesi tuo ir tuo…“ Pavojai čia keli: 1) būsi pasiųsta n… ir tai gali tik dar labiau sustiprinti tą šlykštų jausmą, kuris lydi patyčias; 2) skriaudėjas ims įsivaizduoti, kad jo bijai, o pokalbiu sieki prisigerinti, ir pasijus visagalis ‒ o tu juk visai nesieki padlaižiauti, ar ne? Nesi skudurėlis, į kurį galima nusivalyti kojas. Todėl, kai kalbėsi su skriaudėju apie beleką, tavo balsas turi būti tvirtas.

Bet jei patyčios yra įsisenėjusios ir matai, kad skriaudikų tuo tarpu nepakeisi ‒ geriau keisk mokyklą, pereik į tą, kurioje jau iš pat pradžių galėsi parodyti kitiems save tokią, kokią nori matyti pati ‒ drąsią ir stiprią. Vidinė stiprybė ‒ tai apskritai VIENINTELIS IR PAGRINDINIS BŪDAS apsisaugoti nuo patyčių. Veidrodyje turi matyti merginą, kuri didžiuojasi tuo, kad yra tokia, kokia yra. Kad kvėpuoja. Vaikšto. Gyvena. Turi brolių ir seserų. Arba ‒ yra vienturtė ir betėvė, bet mylima mamos arba mamų. Mokosi nugalėti sunkumus, kurių, tiesą pasakius, turi kiekvienas žmogus, didelis ar mažas. Ir jei mato kitą, kuris kenčia nuo patyčių, nebijo prieiti pirmoji ir pasakyti: „Žinau, ką tai reiškia. Kovokim kartu.“

O jei vis dar nežinai, nuo ko pradėti, skambink į Vaikų arba Jaunimo telefono liniją. Ten budi savanoriai, daugiausia ‒ jauni žmonės, beveik tavo bendraamžiai, kurie neseniai paliko mokyklos suolą ir yra pasiruošę tave išklausyti.

Štai nemokami jų telefono numeriai:

Vaikų linija 116 111; Jaunimo linija 8 800 28888

Sėkmės!

Autorė:  Neringa Dangvydė

VŠĮ Įvairovės ir edukacijos namai

Parašykite komentarą