Apsauga nuo smurto šeimoje – tik kartais ir tik kai kuriems?

2011 m. gruodžio mėn. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Kas naujo įvyko nuo šio įstatymo priėmimo ir ar tinkamai jis užtikrina apsaugą nuo smurto šeimose? Apie tai kalbamės su Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Laima Vaige:

Kas naujo įvyko nuo įstatymo priėmimo?

Visų pirma, jau per pirmuosius mėnesius paaiškėjo, kad įstatymas buvo labai reikalingas. Vos per pirmą mėn. policija fiksavo 3483 iškvietimų, pradėtų tyrimų ‒ 1149, iš jų dauguma aukų ‒ moterys, jų buvo 936, bet buvo ir vyrų (94), ir vaikų (113). Grasinimas nužudyti / terorizavimas ‒ 322 tyrimų.

Tačiau kartu reikia pažymėti, kad panašūs iškvietimų skaičiai egzistavo ir anksčiau – tiesiog į juos nebuvo reaguojama. Labai svarbu tai, kad dabar teisėsaugos institucijos ir teismai jau turi įrankį, su kuriuo galima kovoti prieš smurtą artimoje aplinkoje.

Buvo priimta nemažai institucinių, finansinių, struktūrinių sprendimų, įstatymą įgyvendinančių teisės aktų.

Gal galėtumėte paminėti svarbiausius iš jų?

Visų pirma, buvo priimtas LR socialinės apsaugos ir darbo ministro, LR sveikatos apsaugos ministro ir LR vidaus reikalų ministro įsakymas dėl specializuotos pagalbos centrų programospatvirtinimo (Valstybės žinios, 2011-12-19, Nr. 159-7530). Tai tiesiog pagrindas, kuriuo galima buvo pradėti kurti specializuotos pagalbos centrų (SPC) sistemą.

2012 m. kovo 21 m. buvo sukurta darbo grupė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimo stebėsenai vykdyti.

Buvo priimtas LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas dėl Specializuotos pagalbos centrų veiklos aprašo patvirtinimo (Valstybės žinios, 2012-05-07). Įvyko SPC atrankos konkursas, jo rezultatai paaiškėjo šių metų rugpjūčio mėn.

Nemažai įgyvendinimo aktų priimta LR Generalinio Komisaro lygmeniu: LR Generalinio Komisaro įsakymas dėl policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašo patvirtinimo; LR Generalinio Komisaro įsakymas dėl smurtautojo iškeldinimo tvarkos aprašo patvirtinimo; LR Policijos Generalinio Komisaro Įsakymas dėl policijos pareigūnų kontrolės, kaip vykdomas teismo nutartimi skirtas įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo, tvarkos aprašo patvirtinimo (kiek žinau, šis kol kas nėra patvirtintas).

Galiausiai praėjusią savaitę buvo pristatyta Valstybinė pagalbos teikimo ir finansavimo nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims programa, kuri turėtų pakeisti Valstybinę smurto pries moteris mažinimo strategiją.Laukiami suinteresuotų asmenų atsiliepimai.

Be to, teikiami ir komitetuose svarstomi tam tikri Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo ir susijusių teisės aktų pakeitimai.

Kaip ir kodėl norima pakeisti šį įstatymą? Ar jis vis dėl to neveikia taip, kaip tikėtasi?

Įstatymas veiksmingas, ir tai parodo tiek SPC liudijimai, tiek daugelio nukentėjusių moterų padėka. Tačiau jį reikia tobulinti, taip pat derinti su Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Policijos veiklos įstatymo nuostatomis.

Buvo įvairių siūlymų dėl paties įstatymo pataisų – tiek bandymų apriboti jo veikimą, tiek šiek tiek patikslinti procedūrą. Kaip gerus pasiūlymus įstatymui tobulinti, galima paminėti Dalios Kuodytės ir Onos Valentukevičiūtės pasiūlymą, kuriuo tikslinama teisėsaugos institucijų-teismų bendradarbiavimo procedūra, bei policijos-SPC bendradarbiavimo procedūra, numatomos aiškesnės funkcijos, suderinama su kitais teisės aktais. Kai kurios formuluotės dar tikslintinos, ir pasiūlymai dar turi praeiti komitetų patikrą. Gerą pasiūlymą pateikė ir Artūras Melianas (Vidaus reikalų ministerija) dėl prevencinių priemonių numatymo savivaldybių strateginiuose planavimo dokumentuose.

Neigiamai vertinu Seimo nario R. Žemaitaičio pasiūlymą, kuriuo galėtų būti sušvelnintos apsaugos užtikrinimo priemonės. Jo pasiūlymu, įstatymas leistų netaikyti apsaugos priemonių, „kai smurtautojas turi pareigų bendroje su smurtą patyrusiu asmeniu buityje ar ūkyje“. Tačiau abejotina, ar bet kuris asmuo šeimoje galėtų neturėti kokių nors pareigų buityje ar ūkyje? Dėl šio pasiūlymo Teisės ir Teisėtvarkos komitetas 2012 m. lapkričio 7 d. pasisakė neigiamai, jis traktuojamas kaip prieštaraujantis įstatymo tikslui.

Abejoju dėl pasiūlymo, pagal kurį SPC veiktų visą parą, naudos. Juk SPC pagal savo funkcijas ir bendradarbiavimo modelį nėra tos įstaigos, kurios atliktų pirminę intervenciją, konflikto malšinimą. Jos teikia pagalbą nukentėjusiesiems – po to, kai policija su SPC susisiekia ir perduoda informaciją. Tai irgi užtrunka, ir nėra pagrindo tam vykti naktį. Žinoma, visada galima keisti visą veiklos modelį, tačiau tai pareikalautų daug daugiau lėšų ir esminių pakeitimų.

Kaip vertinate naujai pristatytą Valstybinę pagalbos teikimo ir finansavimo nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims programą?

Neigiamai vertinu tai, kad ši programa visiškai atsisako lyties aspekto. CEDAW, arba 1979 m. Jungtinių Tautų konvencija dėlvisų formų moterų diskriminacijos panaikinimo moterims (Lietuva yra jos narė) įtraukia ir nuostatas, pagal kurias turėtume kovoti su stereotipiniais lyčių vaidmenimis, smurtu lyties pagrindu. Kada smurto pries moteris statistika yra tokia didelė, kaip pas mus (virš 80 proc. smurto artimoje aplinkoje sudaro smurtas prieš moteris), kyla klausimas, ar jis tikrai niekaip nėra susijęs su lytimi. Tiek praktika pagal CEDAW, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Konvenciją parodo, kad valstybė laikoma pažeidusi pareigą apsaugoti nuo smurto lyties pagrindu tokiu atveju, kai visiškai nesistengiama atkreipti dėmesį į lyties aspektą.

Kai lyties aspektas išnyksta ir programiniuose dokumentuose, abejotina, ar teisėsaugos institucijos ir teismai galės išlaikyti jautrumą smurto prieš moteris atvejais, ar jų nemarginalizuos. Jei taip atsitiktų (o visi galime padaryti klaidų), tikrai būtų pagrindo teigti, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 straipsnis (draudžiantis diskriminaciją ir taikomas kartu su kitais Konvencijos straipsniais, pvz. dėl teisės į gyvybę), arba CEDAW 5 straipsnis (dėl lyčių stereotipų ir išankstinių nusistatymų) nebuvo pažeistas.

Manau, kad atsižvelgiant į tarptautinę teisę, nereikia iš pagrindų keisti dabartinio įstatymo. Jis gali, ir manau, kad turėtų išlikti neutralus lyčiai. Tačiau į jį galėtų būti įtrauktos nuostatos dėl apsaugos nuo smurto lyties pagrindu, o taip pat prie apie lyties aspektą galėtų būti užsiminta prie prevencinių priemonių. Kol kas, būtina bent jau strateginiuose dokumentuose (valstybės programa/strategija dėl smurto) numatyti priemones, skirtas kovoti su lyčių stereotipais. Juk kartais būtent dėl vienos lyties išaukštinimo kitos atžvilgiu (pvz, „aš vyras, privalai manęs klausyti“) ir smurtaujama, o dėl vos juntamo nusistatymo prieš moteris su tuo kovojama atsainiau. Deja, vis dar tikima mitais, kaip „moterys smurtauja subtiliau, galiausiai vyras priverstas trenkti, o tada jau visi pamato.“

Žinoma, gyvenime būna visaip, tačiau vertėtų įsiklausyti, apie ką mums kalba tiek Lietuvos, tiek pasaulinės NVO, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos. Kai skaičiai tokie iškalbingi, negalime tiesiog užmerkti akių ir pasakyti, kad problema „išgalvota“ arba kad ją galėtų išspręsti bažnyčia.

Ar kalbate apie konservatoriaus E. Vareikio pasiūlymą, kad nugalėti smurtą šeimoje galima dažniau vaikščiojant į Bažnyčią ir laikantis tradicinių vyrų ir moterų vaidmenų?

Taip, būtent. Skamba idiliškai, tačiau taip kalbėti galima tik nesusipažinus su smurto šeimoje dinamika. Tarptautinės organizacijos bei CEDAW komitetas yra nurodę, kad būtent dėl įsikabinimo į „tradicinius“ lyčių vaidmenis, dažnai pateisinamas smurtas prieš moteris (tą patį galima pasakyti ir apie smurtą prieš vaikus – teisinamasi tradicija). Būtent tokiame kontekste moteris gali išgirsti, kad „reikia nešti savo kryželį“, kad reikėtų atleisti ir pamiršti, galiausia – paieškoti kaltės savyje. Tą auka ir taip jau sėkmingai daro. Reikėtų ją sustiprinti, o smurtautojui – skiepyti atsakomybės jausmą už savo veiksmais keliamą kančią.

Beje, kalbant apie bažnyčią ir smurtą, dar kartą atidėtas 2010 m. ET Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Istanbulo Konvencija) ratifikavimas. Neoficialiai jau seniai girdisi kalbų, kad ratifikavimą stabdo būtent Vatikanui (ir Rusijos Federacijai) užkliuvęs 4 straipsnis. Jame nurodyta, kad negalima diskriminuoti, tarp kitų dalykų, ir dėl seksualinės orientacijos bei lyties tapatybės. Ką tai reiškia? Tik tiek, kad nuo smurto reikėtų ginti ir lesbietes, ir biseksualias, ir translytes moteris. Labai sunku suvokti, kaip kai kurių asmenų apsauga nuo smurto gali prieštarauti krikščioniškai moralei. Iš kitos pusės, ir teisė į motinystės apsaugą Vatikanui atrodė bereikalingas moters teisių išskyrimas, susireikšminimas (1995 m. Pekino platforma). Telieka tikėtis, kad didės atjauta ir suvokimas, kad visi žmonės nusipelno būti ginami nuo smurto. Juo labiau, kad dabartinė nacionalinio įstatymo versija nesuteikia galimybės diskriminuoti.

 

Šaltinis: ivairiseima.lt

Parašykite komentarą